(42) Tarp kitko: spėjimas, i

Gaut Nacionalinę kultūros ir meno premiją šįmet pretenduoja:

Almantas Grikevičius
Povilas ir Dalia Lidija Mataičiai
Laimonas Tapinas
Jonas Rimgaudas Jurašas
Romualdas Rakauskas
Vladas Urbanavičius
Marija Matušakaitė
Giedrius Kuprevičius
Vytautas Landsbergis
Ramutė Skučaitė
Henrikas Algis Čigriejus
Rolandas Kazlas
Eugenijus Viktoras Miliūnas
Žilvinas Kempinas

Ryt, 12-11, antrą popiet bus paskelbti šeši, jau laureatai. Juokingi tokie spėjimai, bet kodėl nepabandžius? Dėl įdomumo. Taigi: Tapinas, Jurašas, Rakauskas, Matušakaitė, Skučaitė (didžiausios simpatijos) ir Kazlas (bent vienas, dar nespėjęs nepražilt).

P.S. Kultūros ministerijos svetainėj kabo klausimas:

Koks turėtų būti skulptūrų („Puskalnis“, „Dviaukštis“, „Krantinės arka“) palei Nerį likimas? — Palikti ten[,] kur yra / Išmontuoti ir utilizuoti / Parduoti aukcione

Nors vargu ar tai ką nors lems, pareiškiau savo nuomonę: palikti ten, kur yra (kai žiūrėjau, tebuvo balsavę 8 žmonės). Bet Urbanavičiui vis tiek premijos neskirs – per daug drąsos reiktų.

P.P.S. (12-11) Nuo pat 14.00 laukiu, kaip koks Sargis grįžtančio šeimininko, kol Kultūros ministerijos svetainėj išdygs pranešimas, kam paskirtos nacionalinės premijos. Pagalvojau: pranešimas parengtas, tai spaudos konferencijai artėjant į pabaigą ims ir įmes svetainėn. Juokingas tu padaras, —vg—! Pradėdamas žaidimą sakei sau: dėl įdomumo, o dabar? Manija!
Nesulaukiau. Išgirdau per Žinių radiją 14.43, paskui lrt.lt radau paskelbta 14.30 kaip ELTA-os inf.
Ką gi, penkis iš šešių atspėjau. Nemaniau, kad dviem režisieriams (spėtam Jurašui ir paliktam ramybėj Almantui Grikevičiui, nors vienas teatro, o kitas kino) duos. Be to, buvau užmiršęs, kad dabar viena premija skiriama už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus. Tapiną sąrašan įtraukiau negražiai manydamas, kad ir šįkart lems priežastys, apie kurias viešai vengiama kalbėt.
Oficialusis verdiktas:

Skelbiama, kad režisierius A. Grikevičius premijos nusipelnė už viso gyvenimo nuopelnus, režisierius J. R. Jurašas – už modernios teatro kalbos kūrimą, legendos sugrąžinimą į šiandieninę Lietuvą, fotografas R. Rakauskas – už fotografijos meno poetinį įtaigumą, menotyrininkė M. Matušakaitė – už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas, rašytoja R. Skučaitė – už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą, aktorius Rolandas Kazlas – už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą.

Digresija. Šiame įraše susitiko premijos ir kūrinys iš metalo (turiu galvoj Urbanavičių), ir prisiminiau Sully Prudhomme’ą – poetą ir eseistą, 1901-ais gavusį pirmąją Nobelio literatūros premiją, nors buvo manoma, kad ji atiteks Levui Tolstojui.
Dabar ir prancūzai tikriausiai jo kaip rašytojo praktiškai nežino, tik literatūros istorikai kaip parnasietį pamini ar antologijų sudarytojai prisimena, tarkim, jo filosofines poemas skambiais pavadinimais: Les Destins (Likimai, 1872), La Justice (Teisingumas, 1878), Le Bonheur (Laimė, 1888), vieną kitą eilėraštį parenka.
O va kad jis buvo vienas iš tų, kurie protestavo prieš la tour Eiffel statybą, manau, yra daugiau žinančių. Tuolab kad 1887-ais „Lettre de protestation des artistes“ pasirašė tikrai garbi kompanija.

Various pamphlets and articles were published throughout the year of 1886, then on February 14 1887, with the construction work barely begun, there appeared the Artists’ Protest. The “Protest against the Tower of Monsieur Eiffel”, published in the newspaper Le Temps, is addressed to the World’s Fair’s director of works, Monsieur Alphand. It is signed by several big names from the world of literature and the arts: Charles Gounod, Guy de Maupassant, Alexandre Dumas junior, François Coppée, Leconte de Lisle, Sully Prudhomme, William Bouguereau, Ernest Meissonier, Victorien Sardou, Charles Garnier and others to whom posterity has been less kind. Other satirists pushed the violent diatribe even further, hurling insults like “this truly tragic street lamp” (Léon Bloy), “this belfry skeleton” (Paul Verlaine), “this mast of iron gymnasium apparatus, incomplete, confused and deformed” (François Coppée), “this high and skinny pyramid of iron ladders, this giant ungainly skeleton upon a base that looks built to carry a colossal monument of Cyclops, but which just peters out into a ridiculous thin shape like a factory chimney” (Maupassant), “a half-built factory pipe, a carcass waiting to be fleshed out with freestone or brick, a funnel-shaped grill, a hole-riddled suppository” (Joris-Karl Huysmans). Once the Tower was finished the criticism burnt itself out in the presence of the completed masterpiece, and in the light of the enormous popular success with which it was greeted. It received two million visitors during the World’s Fair of 1889. (ten yra ištraukų ir iš to Protesto laiško, ir Gustave’o Eiffelio interviu).

Ne, negretinu Eifelio bokšto ir „Krantinės arkos“ (kas sieja? – abu stovi gerai matomoj vietoj ir yra geležiniai), nors su tais pasipiktinimais kultūros istorijoj yra įdomių dalykų buvę. O ta Paryžiaus pasaulinė paroda mums labai reikšminga – pirmąkart ten ir mes eksponavomės; aišku, bokštu buvo domimasi labiau negu lietuviais, bet negi ko kito galima tikėtis? (Remigijus Misiūnas visą šį reikalą gan detaliai yra sulasiojęs knygoj Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais, 2006.)