Apie ilgesį to, kas padėtų patikėt iliuzija; apie tai, kad kartais fantazijos mūsų atminty tampa tikresnės už realiai nutikusius dalykus.
Visose žieminėse svajonėse ir pasakose sniegas ne tiek paslepia, kiek panaikina kasdienybę, apibendrina pasaulį, spindinčiu dangčiu prislegia jo ištižimą, išbalina aikštes ir pievas lyg ką tik išskalbtas drobes. Sniegas bekvapis. Ir begarsis, tik moka girgždėti po kojomis. Sniegas viską pataisys: nebebus nei duobių, nei šiukšlių, nei vasaros mirties įrodymų. Stogai nebeskylėti. Medžiai nebesurūdiję. Batai nebešliurpsi. Visur gražu, viskas tobula, ypač kol tų paklodžių nepripėdavo diena. Ir niekas dar nenori galvoti apie būsimą pajuodusį kiautą, kuriuo visą žiemą uždengtos gatvės atrodys lyg Marso laukai. Iš pradžių bus tiesiog balta. Pauzės tuštuma. Tokiame pasaulyje rimtai dirbti neįmanoma – tai tiesiausias kelias į šventę. Štai apie ką svajoja valytojos [Vilniaus dailės akademijoje prie tualetų]. Ir visi kiti. Apie mažytę laisvės iliuziją, plonesnį ar storesnį svajonės sluoksnį – tik paslėpkite nuo mūsų tikrovę!Jau kovas, ir Šv. Kazimieras – post. Daugumos akys jau ieško to, kas ateina, ženklų (pvz.), o manosios vis kabinas į to, kas praeina, likučius, į tirpsmą, į nyksmą; į tai, kas (galbūt) tikriau.
Grunge. Nutraukimai [sėkmingos kelionės šiam Gyčio Norvilo naujažodžiui, kaip ir paišui, va šitan duomenynan] prie gėlių turgelio Simono Konstantino Juozapo Ignoto Konarskio gatvėj.
P.S. Beje, regis, radau batavimo pradininką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą