(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-04-07

(972) Dar kartą: žodžiai kaip signa temporis

Naujausiam, trečiam, Gimtosios kalbos numery išspausdintas apžvalginis Agnės Aleksaitės straipsnis „Metų žodžio rinkimai užsienyje ir Lietuvoje“. Apie ką – aišku iš pavadinimo; rašinio „veiksniai“: vokiečių kalbotyros ekspertai, American Dialect Society, Oxford English Dictionary, Collins Dictionary, Latviešu valodas attīstības kopa, VLKK ir... —vg—:
Panašios iniciatyvos 2009 m. buvo ėmęsis Virginijus Gasiliūnas – literatūrologas, redaktorius, tekstologas, savo tinklaraštyje pateikiantis metų žodžio, metų posakio, metų naujadaro ir kitokius sąrašus, kuriuos siūloma pildyti ir tinklaraščio lankytojams4. Pavyzdžiui, 2009 m. [47 įrašas su papildais] į metų žodžio titulą pretendavo nežinia, vamzdis (užuomina į Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“) ir homofobija (neva šis žodis dažniausiai minėtas užsienio žiniasklaidos, rašančios apie Lietuvos Respublikos įstatymų leidybą), metų posakiu išrinkta [ne, tai tik siūlymas] frazė susiveržti diržus, metų naujadaras – kubilizmas, o metų žargonizmas – vamzdiec. 2010 m. [149 įrašas] į metų žodžio titulą pretendavo SOLOMON5 (pabrėžiamos grafičių aktualijos) ir škvalas, metų naujadaru siūlyti žodžiai batauti ir viešmenis [dėl juoko savus įrašau, nieko tokio neradęs], t. y. menas viešosiose erdvėse: grafičiai, skulptūros ir pan., metų svetimžodžiu išrinktas [ne, tik pasiūlytas] žodis kroksai, į sarašą įtraukiant tiek adaptuotą, tiek neadaptuotą formą (crocs), o į metų posakio titulą pretendavo Andriaus Kubiliaus frazė naktimis reikia miegoti, o ne radijo klausytis bei Sigito Parulskio posakis lietuvių tauta yra komentatorių tauta. Akivaizdu, kad į Virginijaus Gasiliūno sudaromus metų žodžio, metų posakio, metų naujadaro sąrašus patenka Lietuvos aktualijas atliepiantys, per metus daugiausia vartoti ir labiausiai paplitę įvairūs kalbos vienetai. Tiesa, peržvelgus šiuos sąrašus matyti, kad jie nėra baigti – taip ir lieka neaišku, koks kalbos vienetas buvo paskelbtas metų žodžiu. (p. 25)
------------------------------
4 Ir ši iniciatyva truko vos dvejus metus (2009–2010 m.)
5 Vieno pagarsėjusio Vilniaus grafičių meistro, kuris viešojoje erdvėje palieka tagą – grafičių piešėjo ženklą, parašą – Solomon, slapyvardis.
Taip rimtai apžvelgta, kad perskaitęs pastraipą sutrikau:
— juoktis? – apie musę šalia dramblių ir kitų stambiųjų raguočių juk kalbama; na argi gali žmogus, saviveikla užsiimantis, padaryt tai, ką daro institucijos ar sambūriai?
— ar pasijust kaltam ir pult teisintis? – atsiprašau, kad tik dvejus metus, atsiprašau, kad sąrašai nebaigti, kad tik vienas kitas nominantas užfiksuotas etc. 2009-ais tik pradėjau tinklaraštį, jūra regėjos esanti iki kelių, kalnus maniausi nuversiąs, bet, kaip matyt, – tik didelis pššššš iš kai kurių sumanymų teišėjo. – Bet tai mano asmeninės problemos, nesu niekam nieko pažadėjęs šitam tinklarašty nuveikt.
Paskutinis Aleksaitės straipsnio sakinys: „Jei kas atnaujintų metų žodžio iniciatyvą, jo rinkimai ir Lietuvoje galbūt sulauktų nė kiek ne menkesnio visuomenės susidomėjimo nei ilgametes tradicijas turintis, nuo 2006 m. rengiamas Nacionalinis diktantas.“
O kodėl tuo neužsiėmus Lietuvių kalbos draugijai (atsimenu, 1989-ų pradžioj, a.a. Bronio Savukyno pakalbintas, buvau nuėjęs atkuriamajan suvažiaviman, kuris vyko VU Čiurlionio gatvės rūmų salėj; pastaraisiais metais Draugija ne per veikliausia, o gal nepastebėjau tos veiklos)? Regis, visuomenės akyse nieko tokio neprisidirbęs sambūris, ne kokia iš biudžeto išlaikoma institucija, į kurios iniciatyvą nemažai žmonių kreivai žvelgtų. Iniciatyvos kolaborantu tapt gal pavyktų prikalbinti ir kokį naujienų portalą (pirmiausia apie 15min.lt pagalvojau). Taigi, LKD suburia grupelę iš kokių 5 liberalesnių filologų (liberalesnių, nes tokie rinkimai – labiau žaidimas negu rimtas dalykas) + 2 žiniaskaidininkai. Kaip viskas galėtų vykt? 1-as žingsnis: tie septyni apsvarstę nusprendžia, ką vertėtų rinkt, – ar tik metų žodį, ar ir dar ką nors (+ posakį, naujadarą etc.); 2-as žingsnis: internete prašoma siūlyti kiekvienos nominacijos kandidatus; 3-ias žingsnis: iš pasiūlytųjų tie septyni atrenka po 5/7/10, už kuriuos – 4-as žingsnis – iki vasario 20 balsuojama internete, taip pat tie septyni suka galvas, diskutuoja; 5-as žingsnis: Tarptautinę gimtosios kalbos dieną paskelbiami rinkimų rezultatai – ir vox populi, ir septyneto nuomonė (kad dveji – gal gerai būtų, svarstyboms peno rastųsi, o tatai būtų į sveikatą kalbinei savimonei).
Svarbiausia, kad kas rimtai užsinorėtų.
P.S. Jei jau apie metų žodį prakalbom. Ir Aleksaitės rašiny, p. 23, paminėta, kad OED 2016 metų anglų kalbos žodžiu išrinko post-truth; ir vertimas pateiktas: (liet. posttiesa). Ką žodis posttiesa (kalkinis vertalas) galėtų reikšt lietuvių kalba mąstančiam asmeniui? Kad tiesa baigės, tiesai kaput? — Žiūrim Oxfordo žodyne:
post-truth adjective [sic!] Relating to or denoting circumstances in which objective facts are less influential in shaping public opinion than appeals to emotion and personal belief:
‘in this era of post-truth politics, it’s easy to cherry-pick data and come to whatever conclusion you desire’
‘some commentators have observed that we are living in a post-truth age
[pavyzdžiuos aš pajuodinau] Pirmiausia: adj., būdvardis; plg., ką sugalvojo vokiečiai – postfaktischen Zeiten, postfaktische Politik. Ar daiktavardis posttiesa tikęs žodis įvardint aplinkybes/situaciją, kai objektyvūs faktai tampa mažiau svarbūs už emocijų irba asmeninių įsitikinimų lemiamą įspūdį? Mano manymu, ne. – Kelis mėnesius suku galvą, kaip lietuviškai reiktų tiksliai pasakyt, ir nieko. Reiktų būdvardžio ar daiktavardžio, kurio kilmininkas būtų vartojamas. Šiuo atveju tikrai verta ieškot lietuviško žodžio; kugelis netaps skanesnis plokštainiu pavadintas, nudusęs hardas neatsigaus, jei į jį kreipsimės kaip į standųjį diską; post-truth su pasaulio suvokimu susijęs žodis.
(Lietuvių kalbos nėr prasmės ginti, ja reikia mąstyt, ja ir ją kurt, o skoliniai – neišvengiamas dalykas, jei esam atviri pasauliui.)

8 komentarai:

  1. Junginiuose su daiktavardžiais jis yra būdvardis, bet vartojamais ir pats vienas; tada yra daiktavardis (Wiktionary). Vokiečiai irgi turi daiktavardišką atitikmenį – Post-Wahrheit, rusiškai пост-правда etc.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal ir taip, nesiginčiju. Bet ar lietuviškai daiktavardis posttiesa turi tą reikšmę, kurią turi post-truth? Štai koks klausimas, ne gramatikos, o semantikos. Kodėl stengiantis nusakyt, ką jis reiškia, lenda žodis faktai, o ne tiesa ar teisybė?

      Panaikinti
    2. Iš paties žodžio post-trut tokios reikšmės ir anglų kalboje neįmanoma suprasti, tiesiog ji šitam nukaltam (sudurtam) žodžiui suteikta ir dabar jis ją „turi“.

      Ir politikoje, ir ekonomikoje, ir kituose moksluose yra iš kitų kalbų perimtų vadinamųjų metaforinių terminų, kurių reikšmę tiesiog reikia sužinoti; o kai sužinai, tai ir atrodo, kad tą ir teturi reikšti. Galima tokius žodžius ar žodžių junginius į savo kalbą išsiversti pažodžiui ar padėmeniui, suteikti tą pačią reikšmę (ir tada jie ją turės) ir vartoti juos kaip metafornius terminus; o galima juos laikyti kalkėmis, semantizmais, vertalais ir ieškoti savo atitikmens.

      Panaikinti
    3. Posttruth/posttiesos atveju, manyčiau, reiktų ieškot atitikmens, nes ta posttiesa rišliam lietuviškam tekste styros lyg koks išsikišęs pagalys, vis klius. Bet gal ir klystu.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-04-07 20:47

    Užtiesis...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip užribis; ton pusėn. Dar reikia sukt galvas.

      Panaikinti
  3. Buvo iškritęs iš galvos 2017-02-03 Literatūroj ir mene skelbtas Ernesto Raugalos vertimas iš granta.com: Peterio Pomerantsevo „Kodėl esame postfaktų visuomenė?“.
    Vertėjo pastaba: „Angl. Post-truth. Artūras Brazauskas siūlo terminą apytiesė, apykreivė politika. Tai naujas terminas, lietuvių kalba dar neturintis nusistovėjusio varianto.“

    AtsakytiPanaikinti
  4. Mano galva, čia kalbama apie tiesos simuliakrą, kažkokį tiesos išvertalą, nevisai apie tai, kas yra už ar po tiesos. Kai tiesa lyg tešla išminkoma, kaip subjektui parankiau, ir tampa savotiška tiešla. Galbūt tas post- visur brukamas iš inercijos, neieškant tikslesnių atitikmenų. Nors ne visur tinka. Štai, pavyzdžiui, kai sakoma post-rokas, aišku, kad kalbama apie roką, kuris išnaudojo visas galimybes ir pradėjo artėti prie džiazo bei kitų muzikinių formų. Čia, sakyčiau, post- visai tinka. O tiesai tas post-, manau, netinka. Kas yra po tiesos? Kita, kitokia tiesa.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)