(41) Dėl juoko: казнить нельзя помиловать, arba dvi dienos su Normanu

Iki vakar Vilis Normanas man tereiškė asmenvardį žmogaus, kuris pretenzijų būt rašytoju turi daug daugiau nei talento. Bet va vakar vos atėjusį į darbą pasitiko klausimas: ar skaitei lryte.lt, ką Normanas prirašė? Perskaičiau tą tekstą su tikrai bulvarine antrašte (SOS! „rašytojų genocidas“). Brigitos Speičytės surašymą LM jau buvau skaitęs, tad tokia neadekvati reakcija pradžioj šiek tiek supykdė, o paskui tapo gaila rašiusiojo, gaila, ir tiek. Galima iš to teksto ir pasijuokt, jei ne viena aplinkybė: tokios nuomonės apie kritikus laikosi nemažai žmonių, tas jau paaiškėjo prieš kurį laiką, kad ir kai buvo viešai pradėti skelbt LLTI sudaryti kūrybiškiausių praėjusių metų knygų dvyliktukai. Pvz., pernykštis komentaras:

stipri proza ta, kurią skaito daugiausia skaitytojų. Silpna, kurią labiausiai giria kritikai, nes ji parašyta pagal mokyklinius kanonizuotus literatūros kriterijus. Kitaip sakant, jei nori paskaityti ką nors įdomaus, imk tas knygas, kurias labiausiai peikia arba ignoruoja visokios sprindytės, drazdauskienės ir kitokie gasiliūnai.

Ir įžeidinėjimai nenauji – ypač dėl šeimyninės padėties. Šiandien perskaičiau Rimanto Kmitos reakciją į Normano straipsnį. Nors laikaus principo „duok d-iui kelią“, gerai, kad toks atsakas atsirado: buvo peržengtos padorumo ribos, ir reaguot reikėjo.
Bet Normanui – tiesos, Urbonaitės, Drakšo ir Sabaliauskaitės gynėjui – dar negana: delfy.lt jis imasi gint laisvę ir Šliogerį – „Akademikai pradėjo kovą prieš laisvą žodį?“. O va šitas tekstas tai jau tikrai juokingas. Labiausiai dėl prierašo pabaigoj: Autorius yra filosofas. Mat pradžioj pareiškė:

Nesigilinsiu, kas yra etiška, o kas ne, – tai palieku davatkoms. Daug svarbesnis klausimas – kas yra laisvė? Ir kodėl tie, kas iki šiol, atrodo, nešė jos deglą, staiga nusprendė užkurti laužą ir sudeginti ant jo vieną „eretiką“, išsakiusį tik savo asmeninę nuomonę, kuri, sutinku, nebuvo pagarbi tam tikrų žmonių grupių atžvilgiu.

O išminties raiškos viršūnė – amfibolija: „Tylėti negalima kalbėti.“ Rašydamas lrytui.lt, sužibėjo kita:

Pasibaisėję tuo, kaip atvirai ir be kompromisų čia vaizduojamas gyvenimas, kritikai padarė išvadą: drausti, negalima leisti.
Ir tik dėl ne vietoje padėto kablelio ši išvada tapo visiška nesąmone.

Visa kita – griaudi publicistika su pseudofilosofiniais prieskoniais, kaip ir, pvz., Šnabždesys.

P.S. Jei per grubi pasirodys amfibolija „Казнить нельзя помиловать“ iš 1969-ų animacinio filmuko Neišmoktų pamokų šalis, galima pasirinkti humaniškesnę: „Помиловать нельзя сослать в Сибирь“.
P.P.S. Bet kažkodėl prisiminė Kavafio „Barbarų belaukiant“: o ką veiks skaitomosios literatūros gynėjai, jei neliks barbarų – tų kritikų logofilų? Užsiims puoselėjama egofilija.