(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2020-05-29

(1230) Užparaštė, clvii: su(si)gretinimai,

su(si)kabinimai, sąsajos; skaitydamas viena, prisimeni kita; pablūdinėjimai.

1
Šįmet Poezijos pavasario laureatu tapo Alis Balbierius. Po įvardo poetas, beveik visur priduriama ir: fotografas. Dabar fotografuojančių, fotografais vadinamų (nuotraukų parodas rengiančių) poetų gal net kelios dešimtys, o kas buvo pirmasis, vadintas ir poetu, ir fotografu? Petras Babickas, kurį Vaižgantas 1930-ais paskelbė „karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas“. Po poros metų, 1932 XII 18, Nepriklausomų dailininkų draugijos salone buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje personalinė fotografijos paroda – rodyta per 300 Babicko nuotraukų. Ir vėl neapsieita be Vaižganto: Lietuvos Aide 1932 XII 21, nr. 290 (žr. p. 4) paskelbtas jo straipsnis „Ar foto – menas?“ su paantrašte „Atidarant Petro Babicko foto-darbų parodą“; atsakymas į antraštėj užduotą klausimą: „Visi Petro Babicko foto-darbai turi menišką žymę, ne mažesnę kaip tai būtų pagavęs išmiklintas ir su meniška intuicija tapytojas.“ — Patiko Vaižgantui, ką darė Babickas.

2
1992-ais išėjo Petro Babicko rinktinė Toli nuo tėvynės (eilėraščiai + kelionių apybraiža Brazilija). Babickas buvo ką tik miręs (†1991 VIII 27, Duque de Caxias); vienas žmogus kreipės prašydamas parinkt jo eilėraščių, tik poezijos rinktinės norėjo; sakau: ir kelionių apybraižos jo palygint labai gyvai parašytos, gal net įdomiau žmonėm būtų pasiskaityt kad ir apie Braziliją, kurioj poetas mirė. Gavau Babicko knygų kserokopijas, surašiau puslapius, kuriuose, mano manymu, stipriausi eilėraščiai, parašiau tokį įvadėlį; rinktinė išleista buvo rotaprintu neperrenkant tekstų; pavarčiau dabar: šriftai įvairiausi, apybraižos ir pirminė puslapių numeracija palikta; na, tada, apie 1992-uosius, visokiausių knygų išeidavo, dabar jau nebeįsivaizduojamas toks leidimo būdas. Vėl paskaitinėjau tą 1951-ais išleistą apybraižą Brazilija: vaizdai, žmonės, nuotykiai; užkliuvau už skyrelio „Porto da Pedra“ pradžios:
Ama, com fé e orgulho, a terra em que nasceste!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Olha que céu! que mar! que rios! que floresta!
A Natureza, aqui, perpetuamente em festa!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Vê que vida há no chão! vê que vida há nos ninhos,
Que se balançam no ar, entre os ramos inquietos!
Vê que luz, que calor, que multidão de insetos!
Vê que grande extensão de matas, onde impera
Fecunda e luminosa, a eterna primavera!
Įžymus Brazilijos poetas Olavo Bilac šito eilėraščio [„A Pátria“] fragmentu sako: Mylėk tą kraštą, kur gimei, tikėdamas ir didžiuodamasis juo... Pažvelk, koks dangus, kokios marios, kokios upės, miškai! Gamta čionai nuolatos šventadieniška... Pažvelk, koks gyvenimas čia po kojų. Pažvelk, koks gyvenimas gūžtose, kurios neramiai supas tarp šakų. Pažvelk, kokia šviesa, koks karštis, vabzdžių gausumas! Pažvelk, kokie milžiniški miškai, kuriuose viešpatauja vaisingas, skaistus ir amžinas pavasaris!
Tie žodžiai man dvelkia «Anykščių Šileliu». Visus poeto patarimus: žiūrėti, stebėtis ir didžiuotis, – sąžiningai vykdau. (p. 115/189)
Žiūrėti, stebėtis – taip, o didžiuotis sunkiau, nes kur buvęs, kur nebuvęs išlenda klausimas: o kas iš to didžiavimosi? na kas?
P.S. Negerai padariau Babicko rinktinę pavadindamas kaip vienas iš rinkinių jau vadinas; painiava yra negerai.

3
Jau esu šį tą citavęs iš Saulėlydžio Čiukuose (2016) – Antano Kazlausko užrašų gabaliuką, kas dėjos Svėdasuos 1905-ais. Knygos tituliniam puslapy įrašyta Antano sūnaus Minvydo Kazlausko (*1933) pavardė; tėvo atsiminimais jis tik knygos pradžioj pasinaudoja, toliau jau savo atmintim kliaujas. — Po karo MinvK dirbo keliose girininkijose apskaitininku – regis, kietmetriai, o ne pats miškas apskaitininkui turėtų pirmiausia rūpėt; bet ne:
Sunku pasakyti, kada pajutau potraukį miškui. Niekada nejaučiau tokio artumo gyvūnams kaip medžiams. Niekada laukai manęs tiek neviliojo, kiek ošiantis miškas. Jis gerumo skraiste apgaubia ir saugo nuo negandų, jame jauku, ramu, saugu. Medžių kalba tyli, ji skleidžia vien teigiamas emocijas, šalia jų norisi būti ir būti, nes girdi patį save. (p. 105)
Na ir kaip nuvyt mintį, kad tokia miškojauta siejas su Baranausko? „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; / Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, / Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“; „Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“; čia tik pirmos galvon atėjusios eilutės. Bet ne tiek tekstinės sąsajos šiuokart svarbios pasirodė; kad miške žmogus gali išgirst save, su savim pasikalbėt gali – va šitas dalykas. Ar klystumėm Anykščių šilelį laikydami poeto pokalbiu su pačiu savim? Tie poemos pradžioj esantys klausimai juk retoriniai, poetinė priemonė, taip sakant, būdas įvest save prisiminimų ir svarstymų erdvėn; ir „priekaištus“ dėl poemos fragmentiškumo galima kuo puikiausiai atremt pasakant: tai kad šnekėdamas su savim labai dažnai neišsakai visko iki galo, šokinėji nuo prisiminimo prie prisiminimo, nuo minties prie minties. — Ai, bet ką aš čia „literatūrologijon“ brendu, neverta; tiesiog prisiminiau: būdamas dešimtokas labai rimtai ketinau baigęs mokyklą stot studijuot miškininkystę. Kalbėtis su savim, matyt, norėjos :)

2 komentarai:

  1. Vê que vida..., Vê que luz...
    Ir lietuviškai tas pats žodis reikšme „štai, ana, žiūrėk“: Ve, koks gyvenimas, ve, kokia šviesa... :)

    O kas tie akcininkai? Tiesiog nuo žodžio akcija, ar buvo kažkoks toks leidinys?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lietuviško leidinio tokiu pavadinimu nebuvo, buvo vokiškas – Die Aktion, kurį kai kurie iš mūsų poezijos avant-garde skaitydavo; spėtina, šitą žurnalą Vaižgantas turėjo omeny; akcijom mūsieji avantgardistai nelabai užsiėmė, nebet poezokoncertą per radiją galima būtų prisimint.

      Panaikinti