(1132) Der Zeitgeist: 1905 su pora išnašinių digresijų

Pasaulio anykštėne (2015, nr. 5, p. 4) buvo šis tas iš Čiukuose gimusio Antano Kazlausko (1893–1983) užrašų – apie Svėdasus, kur pradėjo eit mokslus XX amžiaus pačioj pradžioj. Sūnus Minvydas Kazlauskas pasitelkė tėvo rankraščius rengdamas knygą Saulėlydis Čiukuose apie gimtąjį kaimą (knyga išėjo 2016-ais). Gabaliukas iš tų AntK užrašų (knygoj žr. p. 30):

1905 metais į Svėdasų miestelį netikėtai suvažiavo socialistai. Buvo sekmadienis, vienas socialistas turėjo prisisegęs puštalietą. Tuo metu uriadnikas buvo pas žydą krautuvėje. Pamatęs nematytus žmones ir dar ginkluotus, jis pasislėpė krautuvėj po prekystaliu ir ten ištupėjo tol, kol socialistai paėmę iš žydo tuščią bačką, išsinešė ir pastatė miestelio aikštėje. Vienas iš jų, su barzdele ir gražiai apsirengęs, užlipo ant bačkos ir ėmė kalbėti susirinkusiems. Kalbėjo daug ir gražiai. Po šios prakalbos keli įėjo į sielską škalą ir iš ten išsinešė caro ir carienės paveikslus. Juos numetė viduryje miestelio ant akmenų grindinio ir sušaudė sakydami, kad taip padarys ir su jais gyvais. Tie patys socialistai iš monopolio nešė ir metė gatvėn degtinę. Nesudužusius butelius greit susirinko miesčionys. Po tokio jų pasirodymo visi susėdo į vežimus ir išvažiavo į Kamajų pusę dainuodami:

Atsisakom nuo senojo svieto,
Apsivalom nuo jojo purvo,
Despotizmo nekenčiam mes kieto
Ir kraujuotojo sosto senųjų žmonių. [1]

Žmonės, susirinkę pulkeliais, dar ilgai tarpusavyje kalbėjosi. Vieni pritardami girdėtoms mintims, kiti abejodami. Gi vienas pasisakė pažinęs svarbiausiąjį kalbėtoją. Jis sakė: žinau, tai Smalskiokas. [2]

1]  2016-ų kovo pradžioj paskambino Rimantas Vanagas, redagavęs Minvydo Kazlausko knygą apie Čiukus, – jam kilę abejonių dėl cituojamo dainos posmo: ketvirtos eilutės mintis kažkokia neaiški, be to, antra ir ketvirta eilutės turėtų rimuotis, o dabar nei šis, nei tas: purvo–žmonių; gal galėčiau patikrint, nes Anykščiuos būdamas neturi kur.
Pasižiūrėjau bibliotekoj esančias būtent 1905-ais išleistas Revoliucijos dainas (konspiracijos sumetimais nurodyta, kad leista Londone, nors išties Vilniuj; epavelde.lt yra kitas to dainų rinkinio leidimas – 1908-ais Chicagoj išėjęs, nors apraše kažkodėl nurodyti 1905-ti).
— Darbininkų Marselietė (žr. p. 6–7). Iš rusų išvertė Juozas Baltrušaitis-Mėmelė. Pirminio teksto – Рабочая Марсельеза – autorius (ne vertėjas, kaip nurodyta apraše) Piotras Lavrovas, melodija kaip Prancūzijos himno. Vertimas visai sklandus, kai kas net labai vaizdžiai perteikta, pvz.: „Cars-vyžūn’s tavo gįslas vis traukia, / Siurbia kraują ir smegenis ėd’!...“ plg.: „Царь-вампир из тебя тянет жилы, / Царь-вампир пьёт народную кровь“ (vampyras – vyžūnas, t.y. slibinas, smakas, ir kad smegenis ėda; o cars, vyžūns, ėd man, kaip iš šiaurės panevėžiškių, nė kiek nerėžia ausies); ne išversta, o perkurta IV posmo pradžia. — Lavrovo:

Не довольно ли вечного горя?
Встанем, братья, повсюду зараз –
От Днепра и до Белого моря,
И Поволжье, и Дальний Кавказ.

Baltrušaičio-Memelės:

Stokim, broliai, visi susitarę;
Nuo pat Nemuno, Volgos, Vyslos,
Nuo Baltųjų ir nuo Juodų marių –
Nebeklauskim tikybos, tautos!...

Paskutiniam V posme visi svajot apie geresnę ateitį skatinantys raktiniai žodžiai sudėti: užtekėsianti saulė meilės ir tiesos, sužydėsianti teisybė, visi sueisią vienybėn. — Beje, Vincas Kapsukas buvo sudėstęs dar ir Lietuvių Marselietę (žr. p. 7–9). Bet labai jau negrabus tekstas: ir dėl eiliavimo rinktų, ir dėl kalbos jausmo stokos; vargu ar dažniau dainuota.
(Ar Vaižgantas Pragiedruliuos, rašytuos Pirmojo pasaulinio karo laiku, išleistuos 1918–1920-ais, Antano Baranauską giesmę „Nu Lietuva, nu Dauguva“ pavadindamas lietuviška Marseliete kad ir netiesiogiai „ginčijos“ su Kapsuku? Ar žinojo, kad jis buvo parašęs tą Lietuvių Marselietę? Turėjo žinot, turėjo būt iš smalsumo vartęs tą revoliucinių dainų rinkinuką? — Gal ir be pagrindo klausimas.)

2] Saulėlydy Čiukuos nėr išnašos, kas tas Smalskiokas (gal ir nereikia, per dažnai, manyčiau, puslapių apačioj išnašų pridedama, skaitytojas tinginys ugdomas), o įdomu, kas tas išvaizdus oratorius.
Jurgis Smalstys-Smolskis, *1881 Kamajuos, nušautas 1919 VII 6 Pakriaunių miško pakrašty (ten buvo ir palaidotas, bet 1947-ais, nepaisant paskutinės jo paties valios, nieko nederinus su žmona, palaikai perkeliami į Rokiškio sovietų karių kapines); kairysis socialdemokratas laisvamanis, bandęs ir rašyt (rankraščių yr LLTI BR). Petrapilio universitete studijavo teisę, Briuselio laisvajame universitete sociologiją. Nors manė, kad revoliucionieriui nedera galvot apie šeimą, bet nuomonę pakeitė, kai susipažino ir įsimylėjo mokytoją Germaine’ą Geelens; Smolskienė atvažiavo į Lietuvą, kurį laiką gyveno pas vyro tėvus, mokės lietuviškai, vėliau važinėjo po Rusijos imperiją, kad būtų kuo arčiau kalinamo vyro (už tai, ką darė 1905-ais – organizavo streikus ir mitingus Kamajuos, net buvo paskelbęs Kamajų respubliką).
Socialdemokratas, ne bolševikas: tiesa, 1918-ais buvo išrinktas į RKP(b) Lietuvių sekcijos Centro biurą, bet ėmė konfliktuot su Kapsuku ir išstojo iš bolševikų partijos.
Tų pačių 1918-ų pabaigoj – jau dirba Rokiškio apskrities revoliucinio komiteto Liaudies švietimo skyriuj (vienas iš siekių – mokslą paverst grynai pasaulietiniu dalyku, laikos valstybės ir religijos atskyrimo principo, kuris tuolaik tikrai tik menkai mažumai galėjo būt priimtinas). 1919-ų birželį, kai Rokiškį užima vakar įkūrimo šimtmetį minėjusi Lietuvos kariuomenė [tuoj Konstitucijos prospekte prasidės karinis paradas], suimamas, teisiamas karinio tribunolo, nors yra civilis; pradžioj paskiriama mirties bausmė; žmonos rūpesčiu atsiranda protesto peticijų, įvyksta antras teismas: 6 metai kalėjimo, bet: vedant į areštinę nušaunamas.
Sukrėsta nėščia Smolskienė išvyksta Belgijon pas tėvus, ten 1920 II 8 pagimdo dukrą, kuriai pagerbdama vyro Jurgio atminimą nori duot vardą Jurgita – gimimą registruojantis valdininkas pasiūlo prancūzišką atitikmenį Georgette. Po kurio laiko grįžusi Lietuvon, remiama vyro draugų socialdemokratų, kreipias į teismą, kad būtų nubausti vyro žudikai, tikis, kad gal pavyks prigriebt ir gen. Vincą Grigaliūną-Glovackį, kurį laiko pagrindiniu kaltininku, bet menkom bausmėm nubaudžiami tik du kareiviu.
Atsiprašau, regis, per daug įsileidau pasakot; priežastis – perskaičiau abi žurnalistės, istorikės ir pedagogės Jurgitos Smolskytės lietuviškai išleistas knygas – Mano tėvą (1968; iš prancūzų kalbos vertė irgi socialdemokratas Vytautas Kauneckas, redagavo Dominykas Urbas; skaitant visai nesijaučia, kad vertimas) ir Vieno gyvenimo šviesa, kurioj dėmesys sutelktas į motinos gyvenimą (1998, vertė Irina Mikalkevičienė, įvadą parašė Vytautas Kazakevičius); pavartinėjau pažiūrinėjau ir 2001-ais išleistą knygą: Jurgis Smalstys: Un destin lituanien ≠ Mano tėvas (motto iš prozininko Juozo Balčiūno-Švaisto, Lietuvos kariuomenės pulkininko, pažinojusio ir Smalstį, ir Glovackį, Londone 1967-ais išleistų atsiminimų Dangus debesyse: autoriaus išgyvenimai 1918–1918 metais; įdomūs ir, toks įspūdis, sąžiningi atsiminimai).
— prisiminęs, ką svarsčiau apie Julių Janonį, mėgindamas įsivaizduot Jurgio Smalsčio asmenybę, pagalvojau: dažnai per lengva ranka mes kairiųjų pažiūrų žmonėms, gyvenusiems prieš amžių, tekštelim prie kaktos bolševiko etiketę.