(1229) Visiškai tarp kitko: apie raugintus kopūstus ir mopedo variklį

artais apie dalyką galima ir daugiau, ir tiksliau pasakyt šnekant apie, atrodo, visai ką kita. Ypač jei nori ką pasakyt apie dalyką, kuris sunkiai įvardijamas: tarkim, kokiom sąlygom gali gimt geras kūrinys? arba jei nori apibūdint savijautą. Ir kas dar svarbu – toks pasvarstymas įstringa galvoj.
Tvarkydamas popieryną užtikau du tokius pasiliktus. Atminty buvo, tupėjo tų pasvarstymų pagrindinė mintis, vaizdinys; bet tikrą malonumą gali pajust tik visą pasažą vėl skaitydamas.

(a) Grigorijus Kanovičius Rašytojų klube 1994 VII 14 (mažiau negu prieš metus išvyko Izraelin, grįžo pasižiūrėt baigiamo statyt spektaklio Nusišypsok mums, Viešpatie pagal jo romanus ir iš naujo prisiekt Lietuvai, kad būtų sugrąžinta LR pilietybė, kurios buvo netekęs automatiškai):

Mano velionė Mamytė labai skanius kopūstus raugdavo. Visi kaimynai eidavo pas mus. Ir vieną kartą ji padarė tokius kopūstus, kad jie mane tiesiog pakerėjo. Aš paklausiau jos, kurgi čia paslaptis. O ji man atsakė: „Aš tik pakeičiau svorį“. Ankstesnis svoris buvo per daug lengvas. Tas svoris yra akmuo, kuriuo prispaudžiami kopūstai. Aš noriu jums pasakyti: kartais dideli kūriniai atsiranda slegiami ne lengvo, o didelio svorio. (Liucija Armonaitė, „G. Kanovičius: ‘Tai ne Mozės kalbėjimas nuo Sinajaus kalno. Tai – nuoširdžiausi žodžiai’“, Atgimimas, 1994 VII 20, nr. 29, p. 9)

Perbaksnodamas šituos žodžius pagalvojau: taip, nugyvento laiko ir sukauptos patirties svoris (aišku, ir talentas, bet jis – conditio sine qua non) lėmė, kad paskutinis GrK romanas Miestelio romansas (galima sakyt, giesmių giesmė – tiek ten meilės visiem ir viskam) toks stiprus, bet ar gali būt, kad dar vienas svoris prisidėjo: kad rašyta toli nuo tos vietos, kuri primenama (vargu ar, tarkim, Katiliškio Miškais ateina ruduo būt buvęs toks stiprus, jei ne atstumas, skyręs rašytoją nuo Lietuvos). — Va tai nieko doro ir neišeina pasakyt, kai mėgini tiesiai.

(b) Gintaras Grajauskas 2004-iems baigiantis suvokia, kas daros:

Seniai seniai, kai buvau jaunas sovietų pankas su štormovke ir kerzakais, turėjau mopedą „Ryga 8“. Tokią transporto priemonę, maždaug kaip anų laikų „Volkswagen Golf“. Tai kartais nutikdavo, jog tas mopedas staiga nei iš šio, nei iš to pradėdavo „netraukti“. Variklis kaukia, dūmų – kamuoliai, o netraukia, nors tu ką. Tada mopedų programuotojai nuspriegdavo „primą“, palinguodavo galva ir ištardavo: p...c, b...d, dekompresija! O tasai trečiasis iš šių trijų tarptautinių žodžių buvo pats baisiausias ir realybėje reiškė: „Tavo gaišenai išdilo cilindras ir kartu dar sudilo stūmoklis. Gali dar bandyt keist žiedus, bet nė velnio tai nepadės – ieškok naujo cilindro ir stūmoklio. Prisivažinėjai, broliuk“.
Štai taip. Paprastoji mechanika.
Atrodo, žinau, kas darosi. Ir ne man vienam.
Bičiuliai, turiu blogų naujienų: mums visiems dekompresija! (GG, „Kažkas tokio su ‘de’“, Nemunas, 2004 XII 16, nr. 35, p. 5)

Šitas pasažas juk irgi apie spaudimą; spaudimą, nevirstantį galia: kas iš to plerpimo ir dūmų? dėmesį gal ir atkreipsi. Kiek jau prisivažinėjai, tiek. Pasižiūrėjau, kiek kainuoja teleskopinės šiaurietiško ėjimo lazdos – kai kurios knygos, ypač albuminės, brangesnės. O ir skubėt nebelabai yra kur (pirmiausia juk apie save pagalvojam, dažniausiai).