(945) Susieji – ir [pagalvoji: šiaurė gali būt ne tik geografinė sąvoka], xxix

Petras Dirgėla, kalbinamas Viliaus Bartninko:

[...] Skandinavų poezijos ir prozos yra puikios. Hamsunas...
Jūs apskritai mėgstate šiauriečius.
Man būdingas šiaurietiškumas. Toks rūstus. Neleidžiu skaitytojui apsiverkti, nesistengiu sugraudinti. Reikia susivokti rūsčiame kalbėjime tokiu veidu, kad sprogsta ir plyšta krūtinė nuo emocinės įtampos, bet eina. Jeigu tu gali pravirkdyti skaitytoją, padaryti jį emociškai priklausomą nuo savo idėjos, tuomet sustok. Neturi teisės to daryti kaip koks egzorcistas. Dažnai rašytojas nežino, kur jo idėjos veda. Jis nėra skaidrus. Kaip tuomet gali kitam ką įbrukti? Aš visą laiką rūstinau sakinius. Dėdavau tašką ten, kur reikėdavo suvirpinti širdį. Pasakau ir dedu tašką. Jausmas yra, bet jis užspaustas, užslėptas. (Apie Karalystę, 2016, p. 81)

Ir prisiminė gabaliukas iš Matildos Olkinaitės (1921–1941) dienoraščio:

1940 IX 04 [...] [Sally Salminen] „Katryną“ [2 dalys, 1939] paskaičiau. Autorės vardą keletą kartų įsidėmėjau, bet vis pamirštu. Man patinka tokios knygos – šiaurės rašytojų. Iš jų dvelkia sveikas šaltis ir jėga. Aš vertinu knygoje vidinį optimizmą. Tai pastebima pas sveikos dvasios kūrėją. Knygoje galima vaizduoti didžiausias kančias ir skausmą, bet skaitytojas junta kažkokią šviesią šilumą, kuri išplaukia iš kūrėjo įsitikinimo žmogaus žmoniškumu.
Kada kūrėjas tiki žmogumi ir jame rusenančia dieviškąja ugnimi, jis ir didžiausioj kančioj, pats, galbūt to ir nejausdamas, išveda šviesų, tik subtiliam skaitytojui pastebimą optimizmą. (Prie Nemunėlio, 2008, nr. 1, p. 43)

(Neseniai praplaukė žinia, kad Lietuva – Šiaurės Europos valstybė. Bet šiaurietiškumas gal net labiau mentalinė negu geografinė sąvoka? Ir Dalia Grinkevičiūtė – šiaurės rašytoja, šiaurės mažąja raide? Lietuviuose prie Laptevų jūros rašoma apie tai, kas dėjos Šiaurėj, didžiąja raide, bet apie tai gali būt rašoma nebūtinai šiaurietiškai; šiaurietiškai – tai taip: „galima vaizduoti didžiausias kančias ir skausmą, bet skaitytojas junta kažkokią šviesią šilumą, kuri išplaukia iš kūrėjo įsitikinimo žmogaus žmoniškumu“?)

(941) Visiškai tarp kitko: apie Karalystę ir kopūstus

Savaitgalį buvau Biržuos. Transporto priemonė – autobusas.
Prigriebiau iš bibliotekos knygelę, kurią vis ruošiaus perskaityti, – Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas (Naujasis Židinys-Aidai, 2016; šeštadienį ⅔, grįždamas pritrūkau).
Dirgėla apie savo epus:

Struktūros požiūriu mirtinas darbas įdėtas. Dvidešimt metų... Nežinau, ar kas nors ateityje... Sakau be jokio... Nors visada bus kvailių, tokių kaip aš. Čia niekad neįkopsi. Dirbi netausodamas nieko. Dabar, kai esi prispaustas negalių, jau negaila. Negaila, nes baigiau. Jei būčiau prispaustas negalių nebaigęs, tuomet gyvenimas pasirodytų ne tik beprasmis. [...] Grįžtu: kas ateityje dirbs ir labai greitai gaus informaciją, niekada nepadarys Joldijos jūros. Ji turi pereiti per tave. Turi pajusti jungtis. Neišeis – norėsis padaryti greitai. [...] Tuomet galės parašyti Altorių šešėl[y]. Arba Silva rerum. Tačiau Sabaliauskaitė turi meno istorijos pasiruošimą. Ji puikiai orientuojasi tų amžių dalykuose. Turėdamas pagrindus per tai gali pažinti buitį, gyvenseną ir pasaulėjautą. Bet tai vis tiek tėra istorijos papasakojimas. Šeimos, buities, kelių kartų. Tai nėra Joldija. (p. 78–79)

Joldijos jūrą Dirgėla laiko pamatine knyga: „Karalystė stovi ant Joldijos jūros pamato“ (p. 42); be šio romano, kaip atspirties taško, žemės keleivių epas, kurį sudaro 14 romanų, daugeliu atvejų būtų nesuvokiamas.
— Biržuos važiavau iki stoties – motina paprašė turguj nupirkti kopūstų. 3 kg latviškų raugintų kopūstų kibiriukas – 3,99.
Pakeliui į tėvų namus praėjau pro knygyną (dabar kitam pastate; ten, kur buvo anksčiau, virš durų užrašas „Ūkininkų turgelis“). Šalia durų – didžiausias reklaminis plakatas →
Filosofija trumpai ir aiškiai už 17,99.
Ir vis tiek, kad ir kas, nors ir tokios tendencijos (pagalvojau skaldydamas šakalius; atlydys, karksi varnos, bet gali girdėt ir kapsintį iš lietvamzdžių vandenį): o gal būtų prasmės paskutinių klasių gimnazistams pasiūlyt Dirgėlos Joldijos jūrą paskaityti? Ne, jokiu būdu ne kaip privalomą kūrinį, kaip pasirenkamąjį. Taip, dvi storos knygos, bet gal iš šimto koks vienas ar du imtų ir užkibtų? Jei dar pasakius, kad autorius buvo ne tautininkas, kaip dauguma lietuvių rašytojų, o valstybininkas, ir dar monarchistas; kad lietuvius suvokė kaip mažą pamišusią civilizaciją. Aišku, to negana, kad užkabintų. Šiuo atveju, matyt, kaip su Proustu – Svano pusėje nemažai kas skaitė, o visą Prarasto laiko beieškant įveikė tikrai nedaugelis, tik tie, kam tiko pats pasakojimo būdas. Dirgėlos romanai užkabint gali tuos, kuriems tinka pedantiška fantazija; būtent tokia.
P.S. Nacionalinė biblioteka Karalystės knygas yra pavertusi skaitmeniniais objektais, o Joldijos jūros, nuo kurios reiktų pradėt, – ne. Negerai, reiktų ir šitą romaną suskaitmenint, jei teisių paveldėtojai leistų; nors gal svarbesnis kitas jeigu: jeigu skaitmeninimo projektas dar neužrauktas.
P.P.S. Latviški kopūstai labai skanūs.