(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-01-09

(936) Dar Mačernio ir Krivicko: eilėraščio „Į viršūnes!“ antroji dalis, almanacho Pirmieji žingsniai recenzija

Šis įrašas yra ankstesnio – „Kalėdinė viktorina / Vytauto Mačernio bibliografijos papildai“ tęsinys; parengė coll. Pranas Vasiliauskas, aš papildžiau.
Vytautas Mačernis Ateities puslapiuose (1936–1940) 
Visai atsitiktinai Žemaičių Prieteliaus laikraštyje suradus kelis nelabai žinomus Vytauto Mačernio eilėraščius (poeto knygose jų nėra), kilo noras tikslingai perversti ir mėnesinio moksleivių žurnalo Ateitis komplektus, nes jame lygiai tuo pat metu kaip ir Žemaičių Prieteliuje (bet jau visos Lietuvos, o ne regioniniu mastu) ėmė viešai ir plačiai reikštis jaunasis kūrėjas.
Žemiau pateikiu duomenis apie Mačernio publikacijas ar su jo asmeniu susijusią kitą informaciją, pastebėtą Ateities žurnalo 1936–1940 metų puslapiuose.

eilėraščiai:
  • dauguma žurnale skelbtųjų įdėti į rinktines Po ūkanotu nežinios dangum (1990) ir Man patiko tik vandenys gilūs (2014), tekstai identiški: 1936, nr. 10, p. 375 – Nėra laimės1937, nr. 4, p. 158 – Miražai; nr. 11, p. 393 – Laiškas Kristui1937/38 [žurnalas imtas derinti ne prie kalendorinių, o prie mokslo metų, puslapių numeracija tęsta], nr. 1(13) [1938-01], p. 520 – Snaigių muzika; nr. 3(15) [1938-03], p. 651 – Susigalvojimas1938/39, nr. 2 [1938-09], p. 72 – Mergaitei; nr. 6 [1939-01], p. 344 – Vizija; nr. 9 [1939-04], p. 533 – Kalnų pasiilgimas;
  • 1938/39, nr. 1 [1938-08], p. 4–5 išspausdintas eilėraštis Į viršūnes! Kadangi tekstologiniu požiūriu šio kūrinio situacija susiklostė mįslingai, komplikuotai, pateikiame jį tokį, koks buvo paskelbtas Ateities žurnale:
Į viršūnes! 
Apie kraštą, kur girios ir gojai,
Apie šalį, kur pakelio uosiai,
Apie vargą, kur žemėj bujoja,
Apie darbą aš jums padainuosiu. 
Iš dangaus lijo plienas ir pūtė,
Pūtė šiaurės vakaris toks kietas.
Ėjo žmonės per audras, per liūtis
Ir per dygų, žverblantį lietų. 
Ėjo žmonės visi į tą šalį,
Iš gyvybės skubėjo į mirtį.
Ėjo žmonės parodyt, ką gali
Ir darbais nuveiktais pasigirti. 
Jie nelikdavo niekad prie vartų:
Bėgo, griuvo ir grūmės su vėjais
Ir, pargriuvę šimtąjį kartą,
Vėl į priekį tolyn nuskubėjo. 
Jie vis lipo aukštyn į tą kalną
Ir skubėjo visi į viršūnes,

Kur nevargina rytmečio šalnos

Nei čiobrelių, nei lauko ramunės.
 
Mes su jais ir per ūkaną skaudžią,
Mes su jais ir per audrą, per lietų,

Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant

Mes pakelsime Lietuvą.
 
Mes pakelsime šalį, kur miega,
Miega lauko kapuos tiek didvyrių.

Mes su tais, kurie dirbo per jėgą:

Už tėvynę kentėjo ir mirė.
 
Mes su tais ir per ūkaną skaudžią,
Mes su tais ir per drebantį lietų,

Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant,

Mes pakelsime mylimą Lietuvą.
Vytauto Kubiliaus parengtoje knygoje Po ūkanotu nežinios dangum kaip eilėraščio visuma be jokių komentarų pateiktos tik pirmosios keturios šio eilėraščio strofos. Būtų galima pamanyti, kad sudarytojas tiesiog „pražiopsojo“ paskutinius keturis posmus. Bet… Mažeikių gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Atošvaistė, 1939, nr. 6, p. 3, taigi išėjusiame šiek tiek vėliau nei aptariamas Ateities numeris, irgi yra skelbiamos tik pirmos keturios „Į viršūnes“ strofos…
Tame pačiame penktame puslapy, kur yra „Į viršūnes!“ pabaiga, išspausdintas eilėraštis „Prisikėlimas“, irgi nebuvęs perspausdintas knygose [jo tekstą žr. prie kito Mačernio eilėraščio tuo pačiu pavadinimu, buvusio Žemaičių Prieteliuje].
[Coll. Pranas neiškėlė jokios hipotezės, kaip galėjo atsitikt, kad eilėraščio tęsinys, esantis gretimame puslapy (nieko nereikia vartyti!) tapo „pražiopsotas“, kaip ir visas kitas ten pat buvęs Mačernio eilėraštis. Pasvarstęs padariau išvadą, kuri vienintelė pasirodė bent jau panaši į logišką: „pražiopsot“ buvo įmanoma tik vienu atveju – jei to penkto puslapio tame žurnalo numerio egzemplioriuje, kurį prieš akis turėjo Po ūkanotu nežinios dangum parengėjas, paprasčiausiai... nebuvo; po ketvirto ėjo devintas ar kuris kitas puslapius, t.y. trūko spaudos lanko ar puslankio (į puslapių numeraciją toli gražu ne visada kreipiame dėmesį); tokių dalykų pasitaikydavo, ir dabar pasitaiko, tiesiog brošiūruojant įvyksta klaida. Dėl tos pačios priežasties, manau, tik keturi eilėraščio posmai mažeikiškių Atošvaistoj, tekstą jie ėmė irgi iš brokuoto numerio egzemplioriaus. – Jokios kitos priežasties (bent kiek panašios į pagrįstą) nepajėgiu sugalvoti.
Prieduras (2017-04-22): „Į viršūnes!“ iš atminties. 1986-11-29 Panevėžio tiesos literatūros ir meno puslapy „Nevėžis“ buvo paskelbtas Silvijos Laurenčikaitės rašinys „Vytautas Mačernis ir Panevėžys“; kaip papildas pateiktas VytM kalbamo eilėraščio variantas, kurį rašinio autorei padeklamavo poeto sesuo Valerija Mačernytė-Šilinskienė 1986 metų vasarą (atmintinai išmokė brolis Šarnelėj 1938-ų vasarą). Lyginant su paskelbtu Ateity tekstu, štai kas pasakytina: (a) 7 posmai; iš atminties iškritęs, o gal ten ir nebuvęs VI posmas „Mes su jais ir per ūkaną skaudžią, / Mes su jais ir per audrą, per lietų“ etc.; labai jau jis panašus į baigiamąjį; klausimas: ar tikrai būtinas tas kartojimas?, regis, pagrįstas; (b) kiti posmai identiški, išskyrus: II posmo 4-oj eilutėj per žverblentį lietų, paskutinio posmo 3-ia eilutė Darbui, meilei ir džiugesiui gaudžiant gal net prasmingesnė negu žurnale skelbtoji Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant. — Šis „Į viršūnes!“ variantas, septynposmis, manyčiau, geresnis už išspausdintą žurnale – kitą mokydamas atmintinai, gali pastebėt dar likusių taisytinų dalykų, ir patobulint.]
proza:
  • du knygose perspausdinti tekstai: 1938/39, nr. 7 [1939-02], p. 421–422 – Aš atnešiau jums saulės patekėjimą; 1939/40, nr. 3 [1939-10], p. 146–149 – Ramybės Bankas.
straipsniai:
  • 1938/39, nr. 5 [1938-12],  p. 287–289 knygose nepublikuoti Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai
  • to paties nr. p. 304–305 – referuojamoji informacija Žemaitijos moksleivių meno vakaras; knygose nepublikuota; apie savo paties dalyvavimą renginyje tiek: „Vytautas Mačernis skaito savo eilėraščius“. [Šis tekstas yra tinklarašty.]
nuotraukos:
  • 1938/39, nr. 5, p. 272 Žemaičių moksleivių meno vakaro, įvykusio Tauragės gimnazijoje 1938-11-26, programos dalyvių nuotrauka, kurioje yra ir Mačernis;
  • 1938/39, nr. 10 [1939-05], p. 591 portretinė Mačernio, kaip vieno iš „uolesniųjų bendradarbių abiturientų“, nuotrauka.
varia:
  • 1937, nr. 9, p. 328 informuojama, jog Telšių gimnazijos literatų būrelis „išrinko naują valdybą, kurion įeina: pirm. Vyt. Mačernis, sekr. D. Marčiūtė ir kasininku M. Miliūta“.
  • 1937, nr. 12, p. 473 esančioje žinutėje iš Telšių pranešama: „Liter. būrelio pirmininkui Vyt. Mačerniui susirgus, pirmininko pareigas eina Ald. Marčiūtė.“
  • 1938/39, nr. 2 [1938-09], p. 120 išspausdintoje informacijoje iš Telšių rašoma: „Literatai išsirinko naują valdybą, nusistatė naujus planus šiems mokslo metams. Be to, L. Kupstaitė paskaitė gražią kaimo nuotaikos novelę, o V. Mačernis kelis savo vasaros atostogų eilėraščius.“
  • 1938/39, nr. 3 [1938-10] juokų skyrelio „Kreivos šypsenos“ pranešime iš Telšių pateikiamas toks mįslingas dialogas:
Vytas, įsikarščiavęs per literatų susirinkimą:
– Lauk baslius! Mums nereikia miegalių!
Rūta (pirmininkė):
– Tai prašau išeiti. (p. 187)
  • 1939/40, nr. 1 [1939-08], p. 55 išspausdintoje žinutėje iš Švėkšnos apie ten vykusį Žemaitijos moksleivių meno vakarą, be kita ko, rašoma: „Toliau ta pati L. Kupstaitė ryškiai perskaito du čia neatvykusio telšiškio abituriento V. Mačernio eilėraščius.“
  • 1939/40 mokslo metų nr. 9 ir 10 – paskutiniųjų dviejų numerių (jie pasirodė prieš pat sovietų invaziją, okupacijų laiku šis leidinys Lietuvoje nėjo) viršelio trečiuose puslapiuose – moksleivių literatų, bendradarbiavusių žurnaluose Ateities spinduliai ir Ateitis, almanacho Pirmieji žingsniai reklaminės informacijos; pranešama, jog tarp kitų autorių „su eilėraščiais almanache pasirodo“ ir Vytautas Mačernis. Ten du Ateityje skelbti kūriniai – „Susigalvojimas“ ir „Miražai“. (Beje, lyginant eilėraščių tekstus, pateiktus žurnale, almanache ir Vytauto Kubiliaus parengtoje knygoje, krenta į akis skyrybos ir didžiųjų raidžių rašymo skirtumai, galintys turėti įtakos intonaciniam ar net prasminiam šių kūrinių lygmeniui.)
-------------------------------------
Periodinėj spaudoj pabirusių rašinių paieška šiek tiek primena grybavimą. Kad galima nepamatyti, pražiopsot ką nors – taip, bet kai kurių vietų tiesiog neapžiūri būdamas tikras, kad ten nieko nebus, nes negali būti. Rengiant Broniaus Krivicko Raštus, net nekilo mintis pasižiūrėt Ateities spindulius (jaunesniesiems ateitininkams skirtą leidinį) tų metų, kai BrKr jau buvo studentas. O, pasirodo, reikėjo, nes paskutiniame prieš sovietų okupaciją žurnalo numeryje – 1939/40, nr. 10 [1940-05], p. 296 ir viršelio p. iii – stud. Br. Krivicko recenzija (ačiū Pranui V. už nuorodą):
Pirmieji žingsniai
Keletas pastabų apie naujai pasirodžiusį „At[eities] Spindulių“ bendradarbių almanachą

Moksleivija – priaugančioji karta. Ji kartu yra ir mūsų literatūros bei mėgėjų prieauglis. Literatūrinis gyvenimas gimnazijose yra labai gyvas ir įdomus. Tačiau ligšiol jį buvo galima stebėti tik probėgšmais ar tai moksleivių laikraščių puslapiuose, ar literatūriniuose vakaruose.
     „Ateities Spinduliai“ pirmieji ėmėsi iniciatyvos moksleivių literatūrinį gyvenimą ryškiau pavaizduot. Neseniai pasirodžiusiame šio laikraščio bendradarbių almanache „Pirmuosiuose žingsniuose“ mes randam sukauptą gana pilną mūsų moksleivijos literatūrinės kūrybos vaizdą. Čia galima matyti, kuria linkme formuojasi pačios jauniausios mūsų literatų kartos kūryba. Nors neaiškiai, bet galima įžiūrėti naujas apraiškas ir naujus diegus, kurie ateityje skleisis, žydės ir neš mūsų literatūrai vaisiaus. Įsiskaičius šį almanachą, ryškėja ir tie dalykai, kurių mūsų rašančioji moksleivija turėtų vengti.
     Almanachas turi du skyrius: poezijos ir beletristikos. Kadangi šie žanrai jau savo esmėj yra tokie skirtingi, o ir moksleivių kūryboj jie nevienoda linkme vystosi ir nevienodų rezultatų yra pasiekę, tai teks apie juos pakalbėti atskirai.
     Eilėraščiai telpa šių autorių: P[ranės] Aukštikalnytės, J[uozo] V. Ašmanto, K[azio] Bradūno, A[ldonos] Čepaitės, V[ytauto] Čėsnos, A[lbino] Dainos-Šiurnos, J[anės] Daugirdaitės, V[yt]. Dumskio, P[auliaus] Drevinio, St[asio] Džiugo, Pr[ano] Gudaičio, V[alės] Inčiūraitės, J[uozo] Iškausko, Br[oniaus] Jasaičio, Alb. Janiūno, E. Karaliūtės, St[asio] Krasausko, K[osto] Kubilinsko, J[ono] Linkonio [= Linkaus?], V[ytauto] Mačernio, A[nzelmo] Matulaičio [vėliau Matučio], Eug[enijaus] Matuzevičiaus, Leon[ardo] Matuzevičiaus, P[etro] Maldonio, H[enriko] Nagio, A[ldonos] Nasvytytės, J[ono] Nausėdos, J[ono] Narbuto, St[asės] Niūniavaitės, P[etro] Orvido, B[irutės] Pečiokaitės, B[enedikto] Siliūno, A[lekso] Šato, K[osto] Šilgalio, A[dolfo] Veličkos, J[uozo] Žemaičio ir V[yt]. Žvirzdžio. Almanacho redaktorius [Bernardas Brazdžionis] įžangos žodyje yra teisingai pastebėjęs, kad moksleivių kūryba dabar yra aiškiai veikiama naujojo mūsų poezijos stiliaus. Kai kuriuose eilėraščiuose galima įžiūrėti net aiškios atskirų vyresniųjų autorių įtakos, tačiau šiaip jau ta įtaka daugiau reiškiasi netiesiogiai, pirmiausia veikdama eilėraščių formą. Kadangi mūsų naujoji literatūra yra pasiekusi didelių formos laimėjimų ir labai lanksčiai apvaldžiusi žodžio medžiagą, tai jauniems moksleiviams šioje srityje yra iš ko pasimokyti. Perskaičius almanacho eilėraščius, pirmiausia metasi į akį, kad moksleiviai geba labai sklandžiai eiliuoti. Pavyzdžiui norisi pacituoti vieną trečios klasės moksleivės eilėraštuką:
Vai, tai gražūs patvinę upeliai,
Vai, tai mielas šis melsvas dangus.
Ir jaučiu, tartum širdį kas kelia...
Ir tik šniokščia putoja upeliai,

Kalas daigas žolytės pas kelią,
Ir žiedai laukuose tuoj pabus.
Vai, tai gražūs patvinę upeliai,
Vai, tai mielas šis melsvas dangus.
                      (E. Karaliūtė, p. 38)
Taip sklandžiai sueiliuoto eilėraščio galėtų pavydėti senieji mūsų autoriai, kurie, pirmuosius ledus lauždami, ir labai sunkiai dorojosi su forma. Tas didelis formos ištobulėjimas daro tai, kad eilėraštį šiais laikais parašyti labai lengva. Bet tai turi ir daug pavojų. Rašančiam eilėraščius ima užtekti tam tikro riboto kiekio vaizdų, kurie dažnai yra kitų vartoti ir nusibodę. Jis ima eilėraščius rašyti ne todėl, kad turėtų ką nors ypatingesnio pasakyti, bet todėl, kad jam gerai sekasi žaisti rimais, kad žodžius jis lengvai suburia į ritmingus sakinius. Šis dalykas pavojingas tuo, kad rašantysis nustoja ieškot naujų idėjų ir naujų išsireiškimo būdų. Jis sustingsta, nors ir grakščioj, bet tuščioj formoj. Jo eilėraščiai darosi negyvi, nuobodūs ir panašūs į kitų tokių pat poetų eilėraščius. Perskaitęs almanacho eilėraščius, įsitikini, kad į šį dalyką daugelis mūsų jaunųjų autorių turėtų atkreipti dėmesį ir ieškoti didesnio savitumo.
     Vienus almanacho autorius lygint su kitais yra sunkokas ir galbūt netikslus dalykas, nes almanache dalyvauja visų klasių moksleiviai. Išsilavinimo ir amžiaus skirtumas tarp pirmoko ir aštuntoko, be abejo, yra labai ryškus. Tačiau, nesileidžiant į kiekvieno atskiro autoriaus eilėraščių aptarimą, norėtųs atžymėti tuos, kurie ieško savitesnių formų, kurių darbuos prasikiša didesnis minties ir jausmo gilumas. Prie šių tenka skirt tuos autorius, kurie dabartiniu metu yra gimnaziją jau baigę, bet jų eilėraščiai paimti iš to meto, kol jie dar buvo moksleiviai. Tai P. Aukštikalnytė, K. Bradūnas, V. Mačernis ir Eug. Matuzevičius. Iš dabartinių moksleivių visu ryškumu išsiskiria H. Nagys. Visai atsitolinęs nuo mūsų literatūrinių tradicijų, bandąs naują formą jis stovi vienišas ir originalus su savo stipria išraiška ir gilia mintim. Iš kitų savitesni atrodo A. Čepaitė, P. Gudaitis, P. Drevinis ir kt.
     Beletristikos skyrius yra mažiau įdomus ir silpnesnis negu poezijos. Čia turbūt yra keletas priežasčių. Viena, kad mūsų naujoji beletristika iš viso nėra pasiekusi tokių aukštumų kaip poezija, ir moksleivis turi daug mažiau ryškesnių pavyzdžių. Kita yra tai, kad beletristiniai talentai lėčiau bręsta. Moksleivio amžiuje lengviau parašyti gerą eilėraštį negu gerą novelę. Be to, almanacho beletristai daugiausia yra žemesniųjų klasių. Iš beletristų almanache dalyvauja P[etras] Gailiūnas (baigęs gimnaziją), J[onas] Kazilionis, K[azys] Kėdavičius, J[onas] Krampys, St. Palubeckis, B[irutė] Pečiokaitė, K[azys] Pemkus ir Z[igmas] Umbražiūnas (baigęs gimnaziją). Beletristikoj pastebimas palinkimas į sentimentalumą, netikslus veikėjų psichologijos supratimas. Šios ydos tačiau visai nematyt K. Pemkaus novelėj. Yra ir tikro, nemeluoto nuotaikingumo turinčių darbų, nors irgi su sentimentalumo priemaišom (St. Palubeckis ir kt.). Beletristų temos iš savo aplinkinio gyvenimo. Tematikoj daugiausia vyrauja įvairūs prisiminimai. Užsimojimai nedideli. Kai autoriai geriau pažins gyvenimą, aišku, ir tematika bus platesnė, ir užsimojimai įdomesni.
     „Kad visi per keturiasdešimt į almanachą patekusių autorių išaugtų Maironiais ar Putinais, nėra pagrindo norėti“, – sako almanacho redaktorius įžangos žodyje. Savaime suprantama, kad patekimas į almanachą dar nereiškia kokio nors ypatingo pripažinimo ir dar nesuteikia „poeto“ ar „rašytojo“ titulo. Moksleivis visada turi atsiminti, kad jis yra tik bandymų kelyje ir kad jam su savo kūryba nėra ko per daug anksti smelktis į viešumą. Šis dalykas primintinas todėl, kad pastaruoju metu pradeda rodytis su savo rinkiniais, net iš moksleivių tarpo, nepaprastai didelis skaičius debiutantų. Tačiau gaila, kad tik labai retas jų tėra tam žingsniui pribrendęs. Toks skubinimasis „išsišokti“, kol dar nėra pasiekta jokių aiškesnių rezultatų, yra visai betikslis. Jeigu autoriui ateityje pavyks išvystyti savo gabumus, jam bus gėda ano menko ir ankstyvo „išsišokimo“, o jei jis bebrisdamas įsitikins, kad jo talentas užkastas ne literatūroj, o kur nors kitur, jam vėl bus gaila veltui sugadinto popieriaus.
     Iš anksto galima spėti, kad ne visi šio almanacho autoriai ateityje sieks literatūrinių laurų. Kartais iš tikrųjų yra protinga nustot rašyt (žinoma, tada, kai įsitikinama, kad neturima nieko įdomesnio ir originalesnio pasakyt). Kita dalis (reikia manyti, didesnioji) nuolat bręs ir stiprės. Bet bręs ir stiprės tik tie, kurie mokės į savo kūrybą įdėti darbo ir pasiaukojimo. Žodžio „darbas“ šiuo atveju nereikia suprast taip, kad moksleivis turi be perstojo rašyti ir rašyti, o parašęs – taisyti ir taisyti. Vien tokios rūšies darbas nepadarys iš žmogaus nei rašytojo, nei poeto, juo labiau, kad čia reikalingi ir įgimti gabumai. Moksleivis kaip tik turėtų geriau mažiau rašyt, bet rašydamas giliau susikaupt ir stipriau pergyvent. Antra vertus, iš tuščio indo neįpilsi. Tas žmogus, kurio siela tuščia, nesuras nieko verto kitiems pasakyt. Poetui ar rašytojui svarbu auklėtis tam tikra kryptim. Jis turi mokėt savo sieloj sukaupt daug dalykų. Jis turi sugebėt stipriai pergyvent ir giliai jaust. Jis turi išmokt stebėt ir pažint gyvenimą. Jo siela turi būti kaip sklidinas indas. Tada nebus reikalo pilstyt iš tuščio, bet srovė pati nesulaikomai liesis, o mintis ir jausmas savaime ieškos išraiškos.
BrKr – pirmasis (?), viešai spaudoj atkreipęs dėmesį į Henriko Nagio savitą poetinį talentą.
(Beje, prieš kokią savaitę sužinojau apie dar vieną, šįkart niekur neskelbtą BrKr tekstą – rankraštį „Žmonijos istorija“, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje.)

8 komentarai:

  1. Birutė Pečiokaitė-Adomėnienė – mano dieduko (taip vadindavom) Broniaus Bilskio pusseserė; Manto Adomėno močiutė.
    O tas straipsnelis apie ją „XXI amžiuje“ ir pradedamas nuo šito almanacho...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Straipsnelio autorius almanacho dalyvių sąrašą paturtina Brazdžioniu, Nėrim, Mieželaičiu... Bet ko tik mūsų vaizduotė ir atmintis neprikuria :)

      Panaikinti
    2. Beje (jei jau komjaunuolis nuo 1935-ų Mieželaitis paminėtas), ateitininkų spaudoj kaip prozininkas reiškęsis almanacho dalyvis Jonas Krampys 1940-ais irgi tuo (šun)keliu pasuko.

      Panaikinti
  2. Dėl Mačernio eilėraščio.
    Kilo man abejonė, ar jau taip tas Mažeikių gimnazijos leidinėlis eilėraščius pats „ėmė“ iš kitų leidinių; o gal Mačernis pats jiems tokį davė? Gal jam ta antra eilėraščio pusė pasirodė perteklinė? Arba tiesiog, kad skirtųsi nuo jau publikuoto (prisimenant Šešuolės istoriją).

    Epaveldas patvirtina: „Atošvaistės" paskutiniame puslapy parašyta:
    „Bendradarbiavimo skatinami mielai dedame V. Mačernio /Telšiai/, P. Aukštikalnytės /Panevėžys/ ir P. Drevinio /Tauragė/ po eilėraštį, kuriuos jie mums atsiuntė. Redakcija jiems dėkoja."

    Bet lieka klausimas, iš kur ėmė V.Kubilius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Hmm... Jei išties Mačernis „siuntė“ eilėraštį, tai komplikuojas reikalas. Bet kam siųst, jei eilėraštis jau išspausdintas? Jei siuntė, gal tai buvo anksčiau, negu išsiuntė Ateičiai? (Moksleiviai savo leidinėlius rengdavo palygint ilgai.) Gal pirminis variantas buvo keturposmis?
      Kad antroji eilėraščio dalis – „perteklinė“, bent man, nepanašu; kaip tik visi akcentai eilėraščio pabaigoj sudėlioti; greičiau jau pradžią „pertekline“ būtų galima pavadint.

      Panaikinti
    2. Kubiliaus parengtoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraštis iš Ateities (1938/39, nr. 1, bet puslapis nenurodytas; ir kitur žurnalo puslapiai nenurodyti); bet: eilėraščio pavadinimas knygoj be šauktuko – toks, koks mažeikiškių leidiny. (VK tekstą nusirašė iš Atošvaistės, o bibliografinę nuorodą įdėjo – Ateities, kaip ankstesnės publikacijos; bet kodėl nenurodžius ir vėlesnės, jei žinoma buvo? – Nežinau.)

      Panaikinti
  3. Su tuo eilėraščiu yra dar viena mįslė.
    Ir „Ateityje", ir „Atošvaistėje“ antram posme, kaip čia ir cituojama, – Iš dangaus lijo plienas.... O visur internete, kur skelbiamas šitas eil., yra: Iš dangaus lijo plynas..., taigi tikriausiai taip yra Kubiliaus parengtoj knygoj? (Neturiu jos po ranka.)
    Iš kur tas plynas? Pagal žodynus plynas tėra tik būdvardis, šiame kontekste jis beprasmiškas.
    Tarminė plieno forma? Korektūros klaida knygoje? Tekstologams yra ką veikti liet. literatūroj :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Korektūros klaida knygoj; iš ten tas plynas (gerai dar, kad ne klynas) ir išplito; ir nebesuvaikysi; deja.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)