(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-03-15

(730) Užparaštė, cvi: apie degančius rankraščius

Metų pačioj pradžioj Antano ir Aleksandros Miškinių vienturtė dukra Jolanta paskolino šeimos albumus ir atidavė Miškinio popierius.
Nuotraukų skaitmeninės kopijos jau padarytos, baigiu tvarkyt rankraščius.
Daug eilėraščių  ir kt. juodraščių ir švarraščių – rankraščių ir mašinraščių, – ypač grįžus iš lagerio.
NB! Žaliaduonių gegužė pradžioj norėta pavadint: Nežymūs žmonės.
Ir beveik jokios korespondencijos (tik pora A.M. laiškų juodraščių). Kodėl? – Atsakymas (?):
Praeities šešėliai
Tiesiog įsismaginau –
Deginu
Deginu
Popierius.

Topteri –
Ką aš darau? Gerai ar ne?
Dilgteri po krūtine...
Laiškai dar gyvų, o kiti – nežinia,
Gal seniai po žeme,
Gal juos užgulė laiko griūtys?

Laiškai, pranešimai, liudymai,
Mergaičių jaunų atvirukai...
Ką gi taip kliudė man,
Kad taip įsismaginęs
Deginu?

Kvaila
ar gaila?
Žinoma,
Gaila kai ko, kas nebegrąžinama.
(Rinktiniai raštai, parengė Rita Tūtlytė, t. 1, 1991, p. 423–424)
Žinoma... Eilėraščio pirma publikacija – 1977-ų žurnalo Pergalė paskutinis (nr. 12) numeris.
Spėtina, tuokart sudegė ir Motiejaus Miškinio lagerin broliui Antanui rašyti laiškai (objektyviai žiūrint, didis kultūros istorijos nuostolis; jojo, Antano, laiškai iš lagerio broliui, bent dalis, – išliko, paskelbti).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)