(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-03-18

(731) Visiškai tarp kitko: suprantamos poezijos pavyzdys

(Jau senių seniausiai pajėgiau liautis rašęs eilėraščius, o va skaitęs – niekaip ikšiol.)
Žinau, yra žmonių, neskaitančių poezijos dėl to, kad a priori yra įsitikinę: nieko aš ten nesuprasiu.
Esu įsitikinęs, kad tai visiškai suprantamos poezijos pavyzdys – Vytauto Bložės (nac. premijos laureato, polifoninio [ergo, sunkiai suvokiamo?] poetinio kalbėjimo meistro) eilėraščio „Visai kita tema“ pradžia:
jei suaugusieji kalbėdavosi garsiai –
užmigdavau, net per anksti, net nepaguldytas, kur nugriuvęs, tačiau
jei imdavo šnabždėtis, kad netrukdytų užmigti man –
niekaip užmigt negalėdavau, viską girdėdavau

[reakcijos į panašius kaip žemiau fiksuojami garsai negalėčiau atsiminti; galėčiau atsiminti tik – kaip tėvas su motina už sienos mylisi, bet neatsimenu]

na o jei prasidėdavo slapukės tarnaitės ir
jos nakčia įsileisto, tarkim, paštininko (ar gal geležinkeliečio:
neskirdavau jų uniformų nei kepurių)
jei prasidėdavo tokios prigimties šnabždesiai –
šnopuodavau, apsimesdamas
kad miegu: taip smalsu būdavo, o per
pačius intymiausius bruzdesius imdavau žliumbt
(Kultūros barai, 2006, nr. 8/9, p. 29)
Manau, jei perskaitytų, visi viską suprastų. Argi ne?
Tikra poezija – nelyg tie šnabždesiai-bruzdesiai, kuriuos sunku, kartais – net neįmanoma, bet baisiai noris išgirsti-suprasti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)