(733) Tarp kitko: apie kiekybę

Vis pusmečiui užprenumeruoju Motinai Šiaurės rytus (taip Tėvas darydavo – pusmečiui). O kai atvažiuoju – paskaitinėju vakarais.
Sausio pabaiga – vasaris: daugybė užsakomųjų str. ir pan. Užkliuvau už žinutės (žr. dešinėj) ir pagalvojau:
Lietuvos kaimai iš principo jau išmirę; jau miršta ir tai, ką mes buvom dar linkę vadint miestais; t.y. mažmiesčiai, pvz., Biržai.
Viena gatvelė Biržų pakrašty (namai pastatyti 1970-inių pačioj pradžioj); jos kairioji pusė:

• nr. 1: žmogų, kuris pasistatė tą namą, vadindavom Valiu (šachtose dirbęs ir kontūzytas vyras); mirė; namą nusipirko [kažkas]; gyveno praeitų metų pradžioj tokia už mane jaunesnė moteris,  mėginau nupirkt jos paslaugas – kad palaistytų Tėvo kapą (kapinės visai šalia) per kaitras; rudeniop pradingo (regis, išvažiavo dirbt Vokietijon?);
• nr. 3: gyvena beveik nebepaeinanti našlė; žiemai dukra išsivežė į Kauną;
• nr. 5: gyvena toks Jonas, bežmonis bevaikis, vyresnis už Tėvą (irgi dirbęs statybose);
• nr. 7: gyvena Motina, kuriai padeda socialinė darbuotoja;
• nr. 9: komplikuočiausia apsakyt: gyveno moteris su daug geriančiu vyru; vyras numirė; moteris ištekėjo už kito; moteris numirė; dabar ten gyvena tas kitas vyras (60+) ir jo šuva.

Ir gatvelės pabaiga.

Vis svarstom apie gyvenimo kokybę (didesni atlyginimai, mažesnės kainos už šilumą ir pan.). Ir manom, kad kalbam apie svarbiausius dalykus.
O  man vis dažniau kyla klausimas:
– Kaip gyvenimo kokybė susijusi su gyventojų kiekybe?
Ir dingojas, kad jis irgi svarbus. Tik atsakymas dėliojasi labai komplikuotas, su visokiais trečia vertus ir slenksčiais.