(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-07-03

(628) Susieji – ir [pagalvoji: buvo pagrindo?], xviii

Tai atsitiko jau seniai, gal net prieš keletą savaičių, kai Seime vėl buvo mėginta [iš]spręst nelietuvių asmenvardžių rašymo pasuose rebusą.
Tada grįžtant iš darbo ėmė galvoj ir susisiejo du tekstai, tiksliau – du juose perskaitytu dalyku. Nieko neužfiksavau, nes absoliučiai nepasitikiu savo atmintim. O va kol suradau citatas – ir užtrukau. Kita vertus, laikas šiuo atveju beveik nesvarbu, svarbu principas. – Suradau.

Naujojo Židinio-Aidų 2010 metų jungtiniam 5/6 numery buvo išspausdintas pokalbis „Lietuvių kalba, asmenų vardai ir liga galiai“. Polilogui artėjant pabaigos link, viens kitą papildydami Mantas Adomėnas ir Nerijus Šepetys prisiminė Vilniaus kapines (konkrečiai: Kairėnų) – kaip ten mirusiųjų asmenvardžiai užrašomi ant paminklų (kam yra tekę lankytis, žinot apie klestinčią kalbinę demokratiją [atsiprašau už juodą ironiją]).
Arūno Sverdiolo (vieno iš [ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų] Lietuvoj gyvų filosofų; pradedu lenkt nuo digitus minimus, tai A.S. – anularius) reakcija:
Sukrečiantis pavyzdys: miręs žmogus pagaliau tampa laisvas... Valstybė pasiima tai, kas liudija asmens tapatybę ir kas yra jos nuosavybė (juk pasą su legaliu vardu paima iš artimųjų, kai žmogus miršta), o tada jau paleidžia, kapinėse rašybos nebereguliuoja. Asmens vardas gali būti užrašytas kaip tik norėjo mirusysis ar nori jo artimieji. Mirusiojo vardas nebėra valstybės nuožiūroje. Tik kažin, ar dabar, kai valdininkai kalbininkai sužinos, kad taip yra, ar jie nesukrus valdyti ir šios srities? (p.164)
Na, kol kas nesukruto; kita vertus, antkapį įvardint kaip postpasą – reikia dar ir vaizduotės.

O su kuo susisiejo šita Sverdiolo įžvalga? – Su Giedriaus Subačiaus straipsnio „Seniausios lietuviškos Mosėdžio kapų epitafijos“ labai dalykiška įžangine pastraipa; jos pradžia:
1990 metų birželio mėnesį dalyvaudamas Birutės Vanagienės Mosėdžio tarmės žodyno ekspedicijoje, nusirašiau ir senuosius, spaudos draudimo laikotarpio, 1865–1904 metų, Mosėdžio kapų lietuviškus paminklų užrašus. Tai buvo laikotarpis, kai lietuviškų knygų, laikraščių spausdinti buvo negalima, o kapų paminklų tekstai niekam nekliudė. (Žemaičių žemė, 1998, nr. 4, p. 17)
Va ėmė ir susisiejo, ir – kai pagalvoji – nusispjaut: buvo to pagrindo ar nebuvo.

1 komentaras:

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)