Įvairiausi iš tos, kurią moki beveik atmintinai arba kuri tupi tavo atminty kaip tam tikra ritminė struktūra, arba kaip tam tikro vaizdo/savijautos atitikmuo, arba tam tikra situacija lemia, kad kažkur ten (sąmonėj?) žybteli tekstas, kurį imtum ir pavadintum (ramiai atsakinėdamas į klausimus) užparaštiniu.
Tarkim, žiūrėdamas InfoTV prisiminiau Aistį: „Ir mes, matai, jau ne tautiečiai – žmonės, / Džiaugsmų ir ašarų vaikai“.
--------------------
Pirmasis jau atostoginis savaitgalis sode (30 km nuo Vilniaus, netoli Paberžės). – Viską reikia laistyt, ne tik šiltnamį. Kiek pajėgėm, tiek laistėm; bet: sausringa vasara yra sausringa vasara, ir jos neįveiksi.
Ir [koks esmingas jungtukas; viską gali sujungt, pvz.: buvo baisiai karšta ir galvojau apie poeziją] grįždamas į Vilnių (ryt šį tą reiks padaryt nepaisant kaitros; pažadas yra pažadas) prisiminiau Mackų; jį pasitvirtinau ne per atmintį, o žiūrėdamas į knygą: rinkinio Jo yra žemė (Chicago, 1959) antro skyriaus poskyrio „Dedikacijos mirčiai ir meilei“ eilėraštis „Sausros alegorija“:
— Štai ką reiškia per kaitrą prisimint poeziją. Ir ne lietus, geidžiamas lietus svarbu, apmąstytinas šv. Veronikos likimas. Kai tokia sausra. Ir per radiją žadėtosios liūties greičiausiai nesulauksim. – 20:35.Šią vasarą nelijo:
sausi miškai,
supleišėję dirvonai
nemato debesio.
Miškų šešėly
rudeniškai šlama
ištroškusi žolė.
Ant augaloto medžio
džiūstanti šaka,
norėdama paliesti
siauras upokšnio lūpas,
giliai suaimanuoja.
Kodėl šią vasarą
nebeatsinešė skaros Veronika?,
nejau nebuvo kam numirt šią vasarą,
nejau vinim per sausas buvo medis?
Šią vasarą
karūnos nesapnavęs
aštrus erškėtis
aiktelia iš skausmo.
Šią vasarą
jo niekas nenuskynė,
nepapuošė galvos...
Po suaižėjusia žeme,
girdėdamos pernykštį
lietų ošiant,
iš lėto
ima vysti šaknys.
Kodėl šią vasarą
vienplaukė šypsosi Veronika?,
nejau šią vasarą karaliaus nebėra,
nejau šią vasarą karalius nebedrįso prisikelti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą