 |
| prof. Balys Sruoga Leo Kagano šaržas Sekmadienis, 1933-02-12, p. 1 |
Originalai rašyti vokiškai (nes Stutthofo koncentracijos stovykloj nebuvo cenzoriaus, mokančio lietuviškai); (at)versti į lietuvių kalbą žmogaus, kuris bene geriausiai pažinojo Balį Sruogą (ne tik kaip žmogų, bet ir kaip rašantį žmogų, ergo, jo stilių), – žmonos; jinai ir būtiniausius paaiškinimus pridėjo (ypač vertingi ezopinės kalbos – kad konc. lagerio cenzorius nesuprastų – „vertimai“). Dvigubai vertinga publikacija.
Jei kas paklaustų: tai ką tikrai įdomaus / egzistenciškai vertingo esi perskaitęs šiais [2014] metais? – nedvejodamas atsakyčiau: pirmiausia Sruogos laiškai iš Stutthofo.
Jei ir jūs perskaitėt/perskaitysit šią publikaciją, galbūt ir ir jums kils tokia mintis: va jei būtų galima perskaityt ne tik Sruogos laiškus, bet ir žmonos bei dukters laiškus Sruogai Stutthofan! – tai būtų toks non fiction kūrinys, kurį pagal moralinį poveikį drąsiai būtų galima gretinti su paveikiausiais pasauly žinomais šio žanro tekstais.
Sruoga savo laiškuos prašo ne siuntinių su lašiniais (labai ačiū už juos) ar taboka (labai labai ačiū), bet pirmiausia laiškų, nes „[k]iekvienas Tavo laiškas yra man kaip šventadienis!“ – Konc. lagerio šventadieniai – kas nenorėtų žinot, kas tai yra? – Kita vertus, jau kai žmona su dukra atsiduria Vokietijoj, vis prašoma: aprašyk, Vanduk, kaip atrodo aplinka, kurioj jūs gyvenate, – kad galėčiau įsivaizduoti esąs kartu su jumis; rašytojo vaizduotei reikia apmatų/apribų; ir jis juos gauna, kaip galima spręst iš tolesnių laiškų; santykiai su Dukra: irgi pakimba teperskaičius Tėvo žodžius; etc.
Kaip prasminga būt perskaičius visą susirašinėjimą, o ne tik Balio Sruogos laiškus žmonai ir dukrai! – Deja.
Iki Stutthofo konc. lagerio evakuacijos į Oldenburgą 1945-ų pradžioje žmonos ir dukros laiškai turėjo būt Sruogos žinioj. Ar kas nors galėjo uždraust juos pasiimti su savim? Vargu; juk cenzorius jau buvo peržiūrėjęs. Pasiėmė? Greičiausiai taip, nes tokių dalykų negali žmogus užmiršt pasiimti. Bet: ar jie buvo toj pačioj kuprinėj, kaip, tarkim, lagery parašytos dramos, kurias (iš)nešė bambizas nuo Biržų Jonas Šernas? Galima spėt – taip grubiai, žiauriai, kad žmonos ir dukters laiškai buvo ne kartu su kūrinių rankraščiais, o atskirai; ir pasimetė kažkur pakeliui – pakeliui link gyvybės; ir niekas niekur nemini jų, tų laiškų, žmonos ir dukters laiškų vyrui ir tėvui Stutthofan, likimo.
Taip maniau; šiandien dar šnektelėjau su publikaciją parengusia coll. Neringa M. – ir ji nieko nežino apie to laiko laiškų Sruogai tolesnį, po 1945-ų, likimą.
Dėl pačių laiškų taip. Bet jų turinį galima nujausti.
AtsakytiPanaikintiKaip jos gyveno Sruogą išvežus – Vilniuje, paskui Būgiuose, kaip pasitraukė, kaip gyveno Vokietijoje, – tai juk žinom iš D. Sruogaitės „Atminties archeologijos“.
Matyt, apie tai, o ne apie ką nors kita, rašė ir Sruogai laiškuose (tuo labiau kad jis to prašė).
Taip, nujausti galima, bet tai jau mūsų „kūriniai“, kaip ir dukros atsiminimai – jau kūrinys keliems dešimtmečiams prabėgus; laiškai vis dėlto kitokio pobūdžio „veidrodis“.
PanaikintiNa, BS laiškų rinkimo, šifravimo, diplomatinio perrašymo, komentavimo, tyrinėjimo darbai pamažiukais vyksta, paieškos tęsiasi (ir už Lietuvos ribų), ateityje bus leidžiami tik BS laiškams skirti ''Raštai''. Vienas jų tomas, manykime, bus skirtas vien tik Štuthofo laikotarpiui. Galvoju ir apie diplomatinį-kritinį laiškų leidimą, gal net tolimesnėje ateityje skaitmeninio archyvo perspektyvą. Pasvajojimai, beje, nebūtinai ''beviltiški''. Habil. dr. Algis Samulionis, BS kūrybos tyrinėtojas, pradėjęs, nesuklysiu pasakydama, titanišką laiškų kaupimo ir registracijos darbą, apie žmonos ir dukters laiškus irgi nėra palikęs jokių užuominų (jei rasiu, pasitaisysiu), bet Jis visada, ypač spręsdamas probleminius klausimus, laikėsi optimistinės nuostatos, nes''niekada nežinai''... Tai mes, archyvistai, tikėkimės įminti ir šią mįslę, bent jau aš gyvenu būtent tokiomis Algio nuotaikomis. Tokia nuostata juk ir Štuthofo laiškuose - neprarasti vilties.
AtsakytiPanaikintiKaip principinė nuostata – neprarasti vilties – labai graži ir net teisinga, bet šiuo konkrečiu atveju, drįstu manyt, deja, teks pakelti rankas: juk tie laiškai turėjo būt Sruogos archyve, jei jis juos būtų atsigabenęs į Vilnių; jei būt žinojęs, kad kur nors konkrečiai pakeliui jie liko (pvz., Torunėj), būt mėginęs ieškot, kokių nors paieškos ženklų būt likę, o dabar – nieko.
Panaikinti