(606) Visiškai tarp kitko: apie atpažinimo džiaugsmą ir pan.

Šios dienos Literatūros ir meno numery yra Rimanto Gučo detektyvinė esė apie A5 formato lapą, rastą buv. Garelio gatvėj prieš keletą dešimtmečių. Tam lapigaly –  mašinėle spausdintas tekstas, ko reiktų prašyt iš Ministrų Tarybos rašytojų labui, o ranka rašyta – poezija. Ir esės autorius prašo (1) nemėtyt pro langą rankraščių, taip pat (2) atsiliept poetą, išmetusį pro langą tą popiergalį.
Perskaitęs publikaciją ir vos užmetęs akį į iliustracijas (nuskenuoti ir pateikti to A5 lapelio recto ir verso), pasakiau sau: matyta rašysena; po poros minučių patikslinau: nebegalės atsiliept, a.a., Juozas Macevičius (99,9 proc.).
Sureaguot galėsiu tik kitą trečiadienį, kai šitas LM numeris bus paskelbtas ir internete. – Va dabar pagalvojau: ar beverta bus rašyt komentarą? [04-10: vis dėlto parašiau]; pasakiau ką perpratęs collegei D.M., ta paskambino J.M. našlei Ramutei Skučaitei, kad nusipirktų šitą LM numerį.

Atpažinti rašyseną, susieti tekstą su konkrečiu žmogum, – tai vienas iš rankraščius globojančio asmens privalomų bruožų; tokios mintys sukiojos galvoj ir atsakinėjant į Antano Šimkaus klausimus. Pokalbis buvo išspausdintas prieš knygų mugę išėjusioj Kelionėj su Bernardinais.lt (2014, nr. 1(24), p. 74–77; čia; pavadinimai su kabutėm, o ne italicu iš pagarbos leidiniui).