(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-04-12

(610) Tarp kitko: Karaliaučiaus krašto genius loci

dar kartą ačiū
parengėjui ir leidėjui už dovaną
Vis dar svarstau, ar teisingai pasielgiau nepaisydamas siūlymo su grupe žmonių vykt į Karaliaučiaus kraštą (primo: Tolminkiemis/Donelaitis; etc.). Nesu ten buvęs; vargu ar bebus kita proga, turint galvoj dab. Rusijos Federacijos politiką; kelionė kainuotų nemažai (firma organizuoja), bet ne pinigai esmė: nemėgstu (švelniausiai tariant) būt „grupės narys“; manau, kad tokiu atveju beveik gana perskaityt atitinkamus spausdintinio kelionių vadovo puslapius; tikrenybė atsiskleidžia išsukus iš turistinių maršrutų, nedovanotinai atsilikus/nuklydus, nes: užsižiūrėjai į realybės fragmentą, kuris liks „neapipasakotas“ gido ar apskritai „nevertas dėmesio“, ir jau tampi „problema“.
— Saviguoda, taip, suprantu.

Kita vertus, kas dabar [daugmaž] yra Karaliaučiaus kraštas, kokia jo genius loci, suvokiau iš publikacijos Nemune prieš n metų – Dalios Bielskytės [neseniai išleidusios jau trečią eilėraščių rinkinį] „Domšaitiados“ (2006-06-15, p. 8–9).
2006 metais margas būrys dailininkų savaitę blaškės po Karaliaučiaus sritį, „likusius istorijos griuvėsius“, ieškodami „stebuklingosios krašto dvasios, spalvomis išsiliejusios ankstyvosiose P[rano] Domšaičio drobėse“. Kropynų kaime prie gimtosios dailininko sodybos namo buvo pritvirtinta memorialinė lenta rusų ir lietuvių kalbomis su atitinkamo turinio užrašu. — Ar tebėr? ar namas tebestovi? — Klausimai, nes:
Nusklemtastogė troba lyg gūžėsi, bijodama, kad neišlaikys granitinės lentos svorio. Prieš penkerius metus priglaudusi atvykėlių armėnų šeimą, senutė pirkia beveik niekuo ir neprimena, kad joje kadaise gyveno klestinčio ūkininko, kurio sūnų paviliojo menas, šeima. Nupilkėjęs tinkas byrėjo, dusliai dunksėjo sienos, dailininkams keliant į šviesą sunkų atminimo ženklą. Suklypusios kopėčios, apšnerkštas kiemas, vištos, besikapstančios po mėšlyną, smarkiai kontrastavo su prabangia granito lenta, baltu audeklu, šampano purslais. Tylus susikaupimas suvokiančiųjų, kad stovima strimgalviais lekiančiame istorijos vežime...
Genius loci link:
Fantasmagoriški kirchių griuvėsiai, merdėjančios kapinės (jose pridygę skardinių paminklų, tarsi praradimo ženklu pažymėtų penkiakampėmis žvaigždėmis), plastikiniai langai XII a. pilies sienoje – klestėjimo ir žūties mozaika, meilės ir neapykantos eklektika. Sielos susidvejinimas tilpo vienoje banalioje frazėje – Rusijos protu nesuprasi... Tik šioje lygtyje dar buvo vienas nežinomasis – Mažosios Lietuvos dvasia, kuri žvelgė pro aklus bažnyčių langus, žiopčiojo patvoryje besimėtančių kaukolių burnomis, nykstančiais krikštais stiebėsi iš kapinių varputynų. Mažosios Lietuvos dvasia – it paukščio šešėlis ant kirchės bokšto užritinto cerkvės kupolo.
Ar ką nors panašaus lemta suvokt, jei būsi „ekskursijos dalyvis“? Vargu. Todėl ir nevažiuosiu.

2 komentarai:

  1. Svarbu ne dalyvauti, o būti.
    Būti galima įvairiais būdais. Mintimis - taip pat.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)