(372) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xvi

– Matei? Šį mėnesį ar ne Fielmanne akiniai bibliotekininkams tik nuo vieno lito. Mėnuo baigias.
– Mačiau. Gal ir reiktų naujų. Bet ir jie vakare sunkiant bulves aprasos.
– Kuo čia dėtos bulvės?
– Ką tik nusunkiau, o rimčiau: [...] numanau, kad dar [tikslinčiau: jau seniai ir nebeištaisomai] daugelis galvoja, kad po bibliotekininku slepiasi močiutė su aprasojusiais akiniais, kuri liepia netrukdyt ir pačiam ieškotis knygų. Turiu pasakyti, kad bibliotekininkystė nėra nuobodi specialybė, o bibliotekininkai tuo labiau ne nuobodūs žmonės [cit. iš čia], – pritariu, nors ir nesu baigęs bibliotekininkystės (reiktų? gal ir reiktų), nors save dabar ir vadinu per vaizdžiai – svetimų laiškų skaitytoju: parašė jau miręs, perskaitė jau miręs, o aš trečias; bet formaliai žiūrint – bibliotekininkas.
Nerimtas P.S. Net tokia mintis šmėkštelėjo: gana; nuo šiol, jei kokiam kvietime į knygos pristatymą ar pan. būtų norima minėt —vg— asmenvardį, sieksiu, kiek pajėgdamas, kad prieš jį eitų ne literatūrologas, literatūros kritikas ar pan., o: bibliotekininkas. Nors naujų akinių per akciją greičiausiai ir nebespėsiu neįsigyt. :)