– Laikui bėgant atmintin įsimeta kinivarpos. Va maniau: ištrauksiu trejetą dešimtmečių džiuvusią pliauską – ėch, kaip pleškės! Ištraukiau, o ana visa sugriaužta – dulkės pabiro.
– Būna ir teip.
Visi didūs planai atidėtini šonan. Visi reikšmingi darbai užmirštini.
Iš šio sekmadienio nepalyginamai daugiau šansų išlikt turi štai šie trys vaizdai (negu tądien mėginti suvokt dalykai: pvz., ką reiškia, jei į švietimo ir mokslo, kultūros ministrus imami ir pasiūlomi būtent tokie kandidatai):
Ko norėt, lapkričio pabaigoje sąmonė tik trumpam prašvinta ir vėl užgęsta, visai kaip diena. Vos spėji rūbus išdžiaustyti, indus suplauti, o kai pradedi skaityti, sutemsta. Kokie čia dar didūs planai?
AtsakytiPanaikintiTaip, teisybė, bet vis tiek pikta: norisi nenorėt, o vis tiek norisi. :) [Pavartodamas tuos skambius būdvardžius, mėginau išspaust šiek tiek autoironijos, bet, regis, nepavyko.]
PanaikintiDabar kaip tik proga pasireikšti ir man. Kaip niekada dar nuo š.m. rugsėjo 3 d. [:)] dar nėra buvę. Skaitau ir negaliu patikėti, kad čia Jūs išlindote į paviršių. [:O] (taip sava, taip artima... net lengviau pasidarė...) Bet nuo savęs nepabėgsi. Viso labo stereotipas, kad vyrai nejautrūs. Kažkada ruošdamasi pamokoms (o aš dar ir etikos mokytoja, jei ką [:)] )radau psichologo paaiškinimą, kad iš tiesų vyrai labiau pažeidžiami nei moterys, tik stereotipas, berods, nuo patriarchato pradžios užgožė mokslinę tiesą [:D]. Ir nereikia teisintis, kad tai asmeniška, todėl neverta dėmesio. Man visada lengviau pateisinti save, kai atrandu kažką panašaus ir aplinkinių gyvenime. Juk visos filosofijos ar psichologijos mokslo tiesos patvirtintos žmonių patirtimi. O kas suskaičiavo, kiek jų nuo Adomo ir Ievos gyveno... Gal ir pats Dievas nebesuskaičiuotų...
Panaikinti