– Norėčiau nepadaryt. Nepadaryt naštos savo artimiesiems. Tuoj aštuoniasdešimt. Ir luošas. Nedaug trūksta, ir nepakilsi iš lovos. Reikės maitint. Neduok Dieve. („Aš esu laimingas“, LM, 2004-12-17, p. 3)Perskaičiau (vėl) šįryt važiuodamas troleibusu (regis, L.N. norai daugmaž išsipildė). Ir iškart prisiminiau praeitą savaitę buv. tik „Vingyje“ žiūrėtą Meilę (Amour, rež. Michael Haneke; jei perskaitėt komentarus, tai tikriausiai suvokėt: kai kuriuos rašė sūnūs/dukterys, neskiriantys/neskiriančios meno ir gyvenimo; bet tai jau būtų atskira tema).
Be visų kitų galimų/pageidautinų/neišvengiamų suvokimų, meilė – ir kaip nenoras tapti/būti našta, kaip bandymas (iš paskutiniųjų) nepaversti meilės pareiga.
(Ir aš, kai pagalvoju, jau daugiau dalykų norėčiau nepadaryt negu padaryti.)
Digresija. Maniau, padarysiu, ką reikia, ir tiek, ir viskas nuplauks. Deja, vis sugrįžta. Kodėl draugės motina, nusprendusi, kad jos senai senai katei (simptomų nevardinsiu) vet. gydykloj reiktų medikamentais sustabdyt širdį (regis, tą reiškia eufemizmas užmigdyti?), paprašė, kad Bonia paskutinįkart pasivažinėtų mašina mano užanty? Esu mažiausiai jaučiąs sentimentų būtent šitai katei? Vyrai tokiais atvejais neturėtų išskyst? Ar kažkas, kas susiję su pasitikėjimu? – Sensti, ir vis tiek lieki naivus (ir vis labiau nori suvokt, ką iš tiesų reiškia tavo pasakomas ar užrašomas žodis; šitas noras tik stiprėja).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą