(373) Iš popieryno, ix: apie Algimanto Mackaus tėvą

Algimanto Mackaus antrojo poezijos rinkinio Jo yra žemė (1959) antroj daly „Dedikacijos mirčiai ir meilei“ (manau, čia ir prasideda Mackus kaip tikras poetas) yra viens paskui kitą einantys eilėraščiai: „Tėvas“, pirmąkart išspausdintas Drauge 1958-01-11, ir „Upė, tėvas, upė“, pirmąkart išspausdintas Literatūros lankų nr. 7 1957-ais:

Tėvas

     Skaityk mano meilę,
     užrašytą pirštais,
     geležies neliejusiais;
     skaityk mano žodį,
     neužgrūdintom rankom
     meilę palietusį.

Sakiau: būsiu geležies apdirbėjas,
liesiu žaižaruojančią geležį,
kad užsigrūdintų rankos
žemei mylėti.

Sakiau: pirštais žaižaruojančią geležį lenksiu
į nedūžtantį žaislą
luošam savo sūnui,
kad sūnus užsigrūdintų
tėvui mylėti.

Netapau geležies apdirbėjas,
neišliejau nedūžtančio žaislo,
neužgrūdinau rankų
žemei mylėti.

Suspėjau paduoti
luošam neūžaugai sūnui
neužgrūdintą meilę
medienos paviršiuje
įskaptuotam eilėrašty.

Upė, tėvas, upė

Mano upė artėja į mirties jūrą.
Mano žaizdos, išmėtytos pakrantėse,
išaugo žaliais krūmokšniais ir nevaisingais spygliuotais medžiais.
Mano gyvenime paliko tik viena aikštė, tik vienas miestas,
kurio nepraplaukiau ir savo vandens paviršiuje neužrašiau.

Vilniaus truizmai, i
(užfiksuota Pylimo gatvėj 2012-11-28)

Aš plaukiu artyn į jūrą.
Aš nešuos įsimylėjusių valčių kuždesį,
girtų, barzdotų sielininkų dainą,
piemens, atėjusio naktigonėj pagirdyti žirgų, žiovulį
ir nesušukuotus plaukus.

Mano vanduo tampa lėtas.
Paskenduolės kūnas nebešildo manęs.
Aš tau nieko, mano sūnau, nepalieku, ko nėra buvę.
Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai,
mano veidas susilies su veidais, anksčiau įplaukusiais jūron,
ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno.
Mano sūnau, paimk iš mano veido nors vieną raukšlę –
ir aš liksiu gyvas,
atgaivink nors vieną mano vandeniu plaukusią žuvį –
ir aš nebūsiu miręs,
išgirsk nors vieną ties mano vandenim svajojančią mergaitę pratariant,
kad šešėliai, atsimušę mano vandeny, yra  g y v ų  paukščių šešėliai.
Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.

Eilėraščiai, parašyti ir paskelbti poeto tėvui gyvam esant (mirė 1962-ais). Antrasis A.M. tekstas man jau seniai seniai atrodo psichologiškai nesuvokiamiausias: taip rašyti apie tėvą (kad ir kaip interpretuotumėm, tikrasis poeto tėvas vis tiek neišbraukiamai figūruoja kontekste; tebūnie: tai yra tekstas apie tėvo autoriteto mirtį, tebūnie, bet vis tiek) kažkokia sadomazochistinė perversija. – 1957-ais sužinojo apie mirtiną tėvo ligą? [Neįsivaizduoju kitos situacijos, kurioj būtų galėję gimt šitokie eilėraščiai.] – Galėjo atsirast tokioj psichologinėj situacijoj toks eilėraštis? – Aišku, galėjo, bet: į stalčių [mano supratimu], o ne viešintinas.
Tarp popierių, sukauptų rengiant Mackaus daugmaž œuvres Ir mirtis nebus nugalėta [1994; papildai paskelbti šiame tinklarašty, nieko daugiau (verto paskelbt) neturiu savo archyve] ir po to, užtikau Jurgio Janušaičio (*1912, jei tebegyvas, reikėjo 08-04 pasveikint su šimtmečiu [remiuos dvitomiu leidiniu JAV lietuviai, 1998, 2002) – įvardijamo kaip žurnalistas; be kita ko, baigusio pašto kursus, nuo 1930-ų tarnavusio įvairiuose paštuose; vieno iš Lietuvos paštininkų sąjungos Vokietijoj po karo steigėjų) nekrologas, išspausdintas Drauge 1962-06-11 (regis, vienintelis rišlus ir nuoseklus tekstas apie Joną Mackų):

Mintys prie tauraus lietuvio kapo

Pačiame pavasario gražume, gegužės 25 d. netikėtai [sic! širdies priepuolis, nors tai ir alogiškas teiginys turint galvoj tolesnes užuominas] užgeso dar viena jautriai plakusi tauraus lietuvio Jono Mackaus širdis. Gegužės 28 d. su šiuo tauriu lietuviu atsisveikino plati Cicero apylinkės lietuvių visuomenė, jo darbo draugai, buvę profesijos kolegos, artimieji, mylimoji žmona ir vienintelis sūnus. Šv. Kazimiero kapinių kalnelyje dar išdygo naujas kapas. Susimąstome svetimoje šalyje amžiams atsisveikindami velionį ir mintimis bandome lyg grįžti į jo gyvenimą ir tartum norime išsikalbėti apie daug ir daug dar nedasakytų dalykų. Bet veltui būtų mūsų pastangos iš amžinybės susigrąžinti tuos, kurie nors ir be galo mums buvo brangūs ir mieli. Tad nors ir trumpu a.a. Jono takeliu perbėkime jo, galbūt labai sunkų, gyvenimo kelią.
A.a. Jonas Mackus ateina į šį pasaulį 1903 metais gegužės 7 d. Latvijoje. Vėliau mažas Jonukas grįžta į nepriklausomą Lietuvą ir apsigyvena Kėdainių apylinkėje. Čia jis bręsta ir mokosi.
Atlieka Lietuvos kariuomenėje, kariuomenės teisme, karinę prievolę. Grįžęs į civilinį gyvenimą, pasirenka vieną iš kukliausių ir nepelningiausių, bet garbingiausių pareigų – tarnauti kitiems. Baigia specialius pašto kursus, įgyja valdininko laipsnį ir pradeda dirbti pašto žinyboj. Velionis Jonas pasižymi darbštumu, teisingumu ir kilniomis būdo savybėmis. Ir dėl šių savybių jį matome Pagėgių pašto viršininko padėjėjo pareigose [Pagėgiuos 1932-02-11 gimsta sūnus], gi atgavus Vilnių – Vilniaus 6 pašto viršininku [Algimantui Mackui Vilnius iš esmės ir liko = Lietuva].
Atspėdamas [?] nuo tarnybos velionis Jonas Mackus jungiasi į plačią organizacinę veiklą. Mylėdamas dainą, jis dalyvauja Pagėgių vyrų chore ir vėliau Vilniaus Čiurlionio ansamblyje [sic!].
Jis visą savo gražų jaunystės gyvenimą paskyrė mielai šeimai, valstybinei tarnybai ir tėvynei Lietuvai.
Iškeliauja į tremtį, pergyvena karo audras ir trumpam poilsio tarytum sustoja Würzburgo stovykloje, kurioje taip pat savo gražias valandas paskyrė pašto darbui. Pagaliau 1949 m. pasiekia šią svetingą šalį – Ameriką, kurioje pradeda gyventi iš naujo. Čia visą savo tėvišką meilę ir širdį paaukoja šeimos gerovei. Mokslino vienintelį sūnų Algimantą, kuris dabar taip gražiai reiškiasi lietuvių visuomeninėje veikloje.
Atrodė, kad dabar jau bus galima ramiai pagyventi, nes didieji gyvenimo rūpesčiai praėję. Bet a.a. Jono sveikatą laiko tėkmė vis daugiau ir daugiau ėmė griauti. Bet jis buvo atsparus, kovojo ir mažai kam guodėsi.
– O dar taip norėtųsi pamatyti mieląją Lietuvą, – dar taip neseniai jis kalbėjo.
Deja, Aukščiausiojo buvo taip skirta, ir šis eilinis, bet daug ir daug atidavęs savo sveikatos savajam kraštui, taurus sūnus nebesulaukė naujojo Lietuvos prisikėlimo.
Tavęs, brangus kolega Jonai, šiandien giliai liūdi ir tavo paliktą mylimąją žmonelę ir brangų sūnų užjaučia išeivijoje ir tėvynėje gausi bendradarbių paštininkų šeima, tavęs liūdi tavo mielas gimtinės kraštas, tavęs liūdi šeimos nariai, draugai ir gausi lietuvių visuomenė, kurioje palikai savo gyvenimo ir darbų gražų pavyzdį.
Ilsėkis ramybėje, brangus kolega Jonai.

P.S. Pasak motinos, sūnus likęs pernakt prie koplyčioj pašarvoto tėvo ir (jai sakę ten buvusieji, ji pernakt gedėt nelikusi) balsu raudojęs (iš pokalbio su Marcele Mackuviene, Cicero, 1995-09-13).
Komplikuoti tėvo ir sūnaus santykiai, ypač vienturčio, ir dar poeto.