(1113) Pakeliui į darbą, xix: apie debesis ir StS

nuo Žirmūnų tilto, 2018 IX 20

2018 X 8

T-19; NŽ-A, 2005, nr. 7/8: Vaclovas Aliulis MIC, „Dvasinėje sanatorijoje“: užrašai svečiuojantis benediktinų vienuolyne Palendriuos. Iš to, kas užsirašyta 2005 VII 1, penktadienį:

Žvelgdamas pro bet kurį vienuolyno langą, aikčioju matydamas žavingiausių meno kūrinių ekspoziciją, kasdien po kelis sykius keičiamą. Tėvas Mykolas patvirtino, kad Prancūzijos debesims toliausiai toli iki Lietuvos debesų grožio (jau buvau tą skirtumą pastebėjęs Italijoje). Neturime kalnų, turime debesis. (p. 310)

— — — kolegė Dalia ėmė tvarkyt popierinę a.a. poeto, eseisto, žurnalisto Stasio Stacevičiaus archyvo dalį, aš skaitmeninę. Be kita ko (akmenų, šunų, kapų, žmonių), net du CD nuotraukų, fiksuojančių dangų (dažniausiai saulei leidžiantis) virš tėvų sodybos netoli Merkinės, kurion grįždamas pasiklydo pūgoj 2012-iems baigiantis.
Pasigalvojo: kitąmet StS-čiui būt buvę 60 (*1959 XI 19); visad atkakdavo į Poetinį Druskininkų rudenį; gal per PDR galima būtų rast kokį gerą pusvalandį vakarop ir padaryt prisiminimus apie /paskaitymus iš? O ant sienos parodyt jo nuotraukų – debesų, akmenų, Bedugnio, kt. Gražu būtų prisimint žmogų stabtelėjus, nes šiaip – vis prabėgom, prabėgom, prabėgom.

(388) Pirmas 2013-ų sekmadienis

Galvoju apie Stasį Stacevičių.
Perklausiau pokalbį 2006-01-05, – „Vaga“ ką tik išleido šeštąjį jo poezijos rinkinį Juodoji – susitarėm susitikt leidykloj, Gedimino pr. 50, – Stasys atsiims autorinius egzempliorius, aš jį pakalbinsiu radijušui. Atėjau anksčiau, gavau ką tik pasirodžiusius signalinius, vieną pasilikau sau – per pusvalandį ir perskaičiau, o kitus atidaviau Stasiui; atsiimt signalinių Stasys atvažiavo su Terese. Keramike, kurios iniciatyva – juodoji keramika, iš to: Juodoji, – atsirado viršeliai; į juos buvo įglaustas pirminis šio rinkinio tekstų variantas. Tam pokalby daug ką išsiaiškinau, per radiją laida buvo transliuota 2006-01-29 (reiktų tą pokalbį visą iššifruot ir paskelbti, – informatyvus; geras, manyčiau); šiandien perklausydamas anąjį užkliuvau už tokio fragmento:

Parašyt vieną gerą eilėraštį yra labai labai daug; tokį, kad liktų ilgam laikui, tarkim, kol bus gyva mūsų tauta; norėčiau parašyt tokį eilėraštį, kad kas nors jį prisimintų ir po šimto metų; nors tai, be abejo, priklauso ne tik nuo poeto, ir nuo to, ar bus kam skaityt, – ar lietuviškai bekalbės kas šitoj žemėj po šimto metų?

Nes: kol būsiu gyvas, prisiminsiu va šitą Stasio eilėraštį (jis skamba mano galvoj nuo praėjusių metų pabaigos [vis raiškiau] iki šiol, – ir skambės, būtent autorinėm balso intonacijom, – iki gyvenimo pabaigos): pasiilgau vilkų – gal kaip metų, vilkų nuneštųjų:

 

P.S. (2013-01-10) Štai ir atomazga.

(322) Visiškai tarp kitko: metoniminės sąsajos

Lyg ir atostogos. Lyg ir ne tik pomidorais rūpinuos. Lyg ir mėginu per metus iš savų vietų iškeliavusias knygas sugrąžint į lentynas.

Ir kam man buvo prireikę albumo-knygos Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane (sudarė Stasys Lipskis, išleido „Žuvėdra“ 2007-ais)? Kirsk kairę ranką – neatsimenu.
Todėl sukursiu priežastį: tam, kad, prieš padėdamas knygą atgal, užfiksuočiau: bet kur pamatęs numestą tuščią Šv. Jurgio cigarečių pakelį – ar prie Lūksto ežero, kur nusitrenkėm trejetą dienų plaukę baidarėmis Jūra; ar Biržuos, Žalgirio gatvėj, pakeliui į Muravanką, stotelę, iš kurios išvažiavau Vilniun, ar kur Vilniuj, – visad iškart prisimenu a.a. Laimoną Noreiką. Prisimenu, kaip 2005-01-26 kalbinau jį Lietuvos radijui; rūkėm kas ką (jis – „Saint George“, pirktą nelegaliam turgely  Krasnuchoj priešais dab. „Maximą“; aš savo „Rockets 40“).

Keistai kartais susisieja. Tarkim, išgirstu ar pamatau „Baltosios varnelės“ reklamą, ir ne ledų skonį burnoj pajuntu, o iškart prisimenu a.a. Antaną Ramoną. Buvo tokia labai trumpai gyvavusi leidykla „Baltoji varnelė“, 1991-ais išleidusi jo apysaką Balti praėjusios vasaros debesys.

Fototekoj radau keletą vertų, mano manymu, ir kitiems parodyt Laimono Noreikos nuotraukų. Fotografuota 2006-05-22 Rašytojų klube per Poezijos pavasario laureatų vakarą (pirmos trys) ir tais pat metais per baigiamąjį vakarą Sarbievijaus kieme (05-28).

su Justinu Marcinkevičium

greta Ramutės Skučaitės; kitoj eilėj (iš kairės) Marcelijus Martinaitis, Stasys Stacevičius, keramikė Teresė Jankauskaitė; per jos petį matyt Luko Miknevičiaus veidas