(317) Visiškai tarp kitko: vaizduotė ir knygos

Ką tik perskaičiau Ramūno Gerbutavičiaus tekstą „Leidybą gelbėja vaizduotė“. Suprantu, girtis l. negražu, bet tame „labai subjektyv[iame] įdomiausių leidybinių projektų dešimtuk[e]“ radau net dvi knygas, prie kurių atsiradimo esu pridėjęs:

Ketvirtoji vieta. Sigito Parulskio vieno eilėraščio knyga „Laiškas”, 1994 metais išleista „Baltų lankų” leidyklos. Ši miniatiūrinė knygelė, išleista 11 egzempliorių tiražu, – unikalus leidinys. Nors „Laiškas” kiek didesnis nei į Lietuvos rekordų knygą įrašytas Viliaus Užtupo leidinys „Lietuviškai knygai 450”, idėjos ir rezultato organiškumu įdomesnis.

Šios kn. radimosi kai kurias aplinkybes tarp kitko esu užfiksavęs čia.

Antroji vieta. Sigito Parulskio ir Aido Marčėno bendra knyga „50 eilėraščių”, kurią 1999 metais išleido „Baltos lankos”. Leidinys unikalus tuo, kad į vieną knygą sudėti 50 A. Marčėno eilėraščių, atrinktų S. Parulskio, ir 50 S. Parulskio eilėraščių, atrinktų A. Marčėno.
Pati knyga išleista išradingai – nuo vieno viršelio žvelgia S. Parulskis, nuo kito – A. Marčėnas.
Teko girdėti, kad kai kas šią knygą net laiko pastatęs ant palangės – tik nuo skaitytojo simpatijų priklauso, kuris poetas žvelgia į kambarį, o kuris į gatvę.

Tepatikslinsiu, kad kn. kaip daikto pavadinimas ne 50 eilėraščių, o 50+50 [t.y. 100] eilėraščių. Bendravimo su abiem autoriais atspindžius atminty gal kada nors ir užfiksuosiu. Kai visi trys dar labiau pasenėsim. :)
Vaizduotė bet kuriam darbe svarbu, – taip, tas teisybė, Ramūnai.

P.S. Vieną neseną įrašą pradėjau taip: „Klaipėda – [bene?] vienintelis dienraštis, kas mėnesį išleidžiantis net du tikrai rimtus kultūrinius priedus.“ Kad du – gal ir vienintelis. Bet tikrai vertą perskaityt mėnesinį priedą leidžia ir 15 min – vadinasi 15 valandų (rengia Mindaugas Nastaravičius). Prisiminiau tai, nes vienas numeris buvo skirtas ir šitam įraše keliskart minėtam asmeniui: Sigitas Parulskis: „Aš nežinau, koks tas žmogus turi būti“; jame, be kita ko, yra ir mano keli (šeši, nors prašė penkių) sakiniai apie S.P.; bet nėra to, kurio tikėjosi 15 valandų rengėjas M.N. („Mečiau rašyt eilėraščius, nes supratau, kad geriau už Parulskį neparašysiu“); nors tai ir teisybė.
Geri ir kiti portretai. Man įdomiausia buvo skaityt: „15 valandų“ pas Saukas. Tapytoja ir vaizduotojas; Alfonsas Andriuškevičius: „Ištrūkti iš tekstų džiunglių – jokių šansų“; Algirdas Martinaitis: „Medžio kalbėjimą išgirsti užmiršęs savo kalbą“. Ačiū, Mindaugai.

A.M. 2006-05-26 pakeliui į Kauną,
į PP vakarą Maironio sode

A.M. 2008-05-29
pakeliui į PP renginį Europos parke;
plaukdamas garlaiviu Nerim,
stebi  egzistenciškai reikšmingą Antakalnį

Prieduras (07-11): tankistas A.M.
Vakar vakare dar kartą perskaičiau paskutinę kol kas paskutinę, na, gerai – naujausią, šįmet išleistą Aido Marčėno knygą ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. Vien tankos (5-7-5-7-7) – ir taisyklingos (5-7-5 [kami-no-ku] + 7-7 [shimo-no-ku]), ir transformuotos (5-7 + 5-7-7, 5-7-5-7 + 7 ir kt. variantai; kai kurios eilutės vakarietiškai užlaužtos). Kaip paaiškina pats poetas, tanka – dviejų kirčių menas. „Tarp dviejų kirčių atsiveria kosmosas banalybei. O ši, neslėpkim, yra mėgstamiausias virtuvės šefo ingredientas.“ Autoironija gerai, bet štai kokia problemėlė: kai eilėraštis tik iš 31 skiemens, tą kosmosą tenka atsivert pačiam skaitytojui, nes teužsiminta, kurion pusėn sukti. Kartais, perpratus užuominą, pavyksta, kartais – ne. O juk esam išlepinti – pats poetas anksčiau tai, kas čia šiuokart pavadinta banalybe, įžodindavo sugrožindavo.
Man geriausiai sekės perčiuožt į kitą lygmenį skaitant sankalbas su mirusiais, kuriuos irgi pažinojau, ir tuo žodžiu neįvardintus, bet iš principo taip galimus įvardint tekstus – su gyvaisiais, kuriuos irgi pažįstu.
LKŽ užfiksuotos trys sankalbos reikšmės: 1. susitarimas, sutartis; 2. piktas susitarimas, sąmokslas; 3. sąlyga, aplinkybė. Pirmoji reikšmė, regis, arčiausiai to, ką galima nuspėt poetą turėjus galvoj. Nerimtai svarstant, man marčėniškoji sankalba = santykis+suokalbis (tokia dviguba prasmė dingojas).
Beskaitant šią knygą, viena tanka susidėstė.

sankalba: Aidui Marčėnui padėkoti

menu tą stogą –
Vilnius grožėjo tavaip

ačiū, Marčūnai,
uolus Bhagavadgytos
vertimo skaitytojau

Kai A.M. dirbo Lietuvos valstybiniam akademiniame dramos teatre, regis, budėtoju, sykį buvo užsivedęs ant stogo – pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą mačiau Vilnių iš to taško, o jis sakėsi nuolat ten užlipantis; Vlado Braziūno rinktinės vakar yra rytoj, kurią redagavau ir parengiau du CD (ne tik pats V.B. skaito savo eilėraščius, bet ir kiti, tarp jų – A.M.) p. 306 įsivėlė korektūros klaida – Aidas Marčūnas (mea culpa); bet sužaidus sugedusį telefoną pabaigoj galima juk būtų išgirst ir Ardžuna? Toliau samprotaut apie galimą kelionę nušvitimo link jau nebepadoru. OM kad A.M. yra uolus Bhagavadgytos, išverstos Alfonso Bukanto, skaitytojas – spėtina iš dažnokai pasitaikančių citatų ir aliuzijų.

P.S. Knygos viršely pavadinimas užrašytas taip: ištrupėjusios r dvės; tas pamatytinas veiksmažodžio dvėsti būsimasis laikas kažkaip stipriai kerta į paširdžius (ypač prisimenant knygos pabaigoj esančio petitinio teksto frazę apie epigramų virsmą epitafijom).