Kaip miestuose, teip ir sodžiuose visuomet randasi daug nelaimingujų ligonių, ar iš prigymtės, ar iš įvairių gyvenimo slogų išejusių iš galvos, gedusių, stačiai ištvirkusių, kurie arba gludinėja pašaliais ir dešimtymis metų kamuojasi ir kamuoja ne vien savo šeiminas, bet ir šeip artimuosius žmones, arba nyksta uždaryti, kaipo pavojingi, tankiai prikaustįti prie sienų, kaladžių. Yra iš jų neišgydomi, bet daugiaus išgydomi, jeigu savo laike lieka tokie lygoniai patalpinti tam tikruose lygonbučiuose ir priveizemi gerų gyditojų.Straipsnis, kaip supratot, apie tą pačią ligoninę, apie kurią pasakojo ir Valentina, – Виленская для душевно больныхъ больница. Prisiminiau jį dėl autoriaus pastangos ieškot lietuviško atitikmens: душевно больной = ištvirkėlis. O papildyt Valentinos įrašą galima būtų nebent viena kita detale iš to teksto:
Rudeniop 1902 met. Komisijos prijemtas ir užbaigtas lygonbučio rūmas kaštavo 1 123 000 rublių […]. Iš to iždo pusę davė viešpatystė (skarbas), kitą-gi pusę minėtos [Vilniaus, Kauno, Gardėnų, Vitebsko ir Minsko] gubernijos. Teip pigiai apsejo rūmas pertai, kad tęnpat buvo molis, akmenai, miškas, vanduo. Paskiaus liko pripažinta, kad, esant tuščioms vietoms, pridera prijemjoti lygonius, apart minėtų, dar iš gubernijų: Kuršų, Livų, Estų ir Mogilevo. Dabar tas milžiniškas rūmas su trims gyvenimais ir su visais naujaisiais prietaisais, kaiptai: elektros šviesu, mašiniška skalbtuve, skaitykle, sueigų salūnas, šokaviete, bažnyčia, cerkve ir k., talpina savep lyg tukstančio lygonių […].Daug visokių kitokių duomenų tame rašiny Matulionis pateikia; jei smalsu, galima rast epavelde.lt.
Grįžtant prie įrašo temos reikia pasakyt, kad Lietuvių laikraštis laikėsi gan nuosaikios pozicijos, nepritarė lietuvių kalbos išdistiliavimui:
Ar geistinas yra musų literaturoje per daug didelis pu[r]izmas[?] Kai kuriems jis labai patinka. Tuli musų literatai, rašydami, visa tik ir saugojasi, kad rašte, kaip savo, nebutų svetimų žodžių. […]O kad ir tada iš didelio rašto būdavo išeinama iš krašto, mėgina įtikint Mečislovas Davainis-Silvestraitis:
Be abejonės, savo raštuose privalome prisilaikyti grynumo.
Bet kad mestume iš mūsų kalbos visus svetimus žodžius, ir visus tuos, kurie musų svetimais nurodo, kas liktų?
Jei į vietą išmestujų pradetume kalti naujus, kas išeitų? Lietuvis lietuvio nesuprastume.
Žodžiai: miestas, bažnyčia, yra svetimi, slovėniški [= slaviški]. Jų vietoje męs turime savus, lietuviškus: gardas, pilis, šventynė. Bet, vietoj – važiuosime į miestą į bažnyčią, – pasakyti – važiuosime į gardą į šventynę – labai keistai ir juokingai. To nereikia. Žodžius: gardas, pilis, šventynė galima vartoti kalbant apie senovės laikus, tada jie tiks. […]
Pamatę žodyje kiek panešumo į kitas ypač slaviškas kalbas, tuoj jį metame, o kalame naują. Nežinau kaip kam, o man tie naujai nukalti žodžiai atsiduoda volapiku [t.y. Volapük].
[…] Mano dėta, tai iš tų dviejų aš visados meiliau vartočia tokį, kokį žmonės geriau supranta, ba ne žmonės yra del kalbos, tik kalba del žmonių […]. (Jonas Žilinskis, „Apie grynumą kalbos“, LL, nr. 31, 1905-06-06/19, p. 433–434)
Apie žodžių kalimą yra jau ir anegdotas. Šitai viena[s] iš jų: Panevėžio, ar kitam artesniam paviete, buvo koks tai godojamas žmogus Senvaitis. Vienas iš mūsų raštininkų, norėdamas tą vardą platesniu padaryti, lyg Rymo ciesoriaus Augusto, nuo kurio vardo vieną iš mėnesių pavadino, iš nuo gudų pasavintos «nedelios» «sanvaitę» padarė Senvaičio garbei pakelti. Dabar filologai galvas laužo – iš kur toji «sanvaite» atsirado, kurios nė žmonių kalboje nė po senose knygose neranda. (LL, nr. 11, 1905-02-17/03-02, p. 140)Savaitė, iš kurios mėginama pasijuokt anekdote, prigijo kuo puikiausiai, o va tos pačios korespondencijos paskutiniam sakiny minimus du naujažodžius, M.D.-S. manymu, juokingus kalinius, ištiko skirtingas likimas:
Ant rudens Vilniaus mieste atsirado vaikų ligos: timai (odra) ir smaugubys (difteritas).
Ne smaugubys, o smaugulys yra diferitas – joks ne nukaltas, o gyvosios kalbos žodis.
AtsakytiPanaikintiGal ten LL korektūros klaida?
Ir savaitė – ne kalinys, o liet. kalbos prūsizmas, perimtas iš prūsų kalbos pirmiausia Maž. Lietuvos raštijos, o per ją ir „Aušros“.
Gražiai matyti, kaip niekas nepasikeitė – ir dabar apie viską nusimanantys protingučiai šaiposi iš kalbainių „žodžių kalimo“ – neva kvailų pakaitų , kaip kad tame straipsnyje Davainis pasišaipė iš savaitės, laikrodžio, virdulio – „niekam nesupranatamų“ žodžių.
LL tikrai: smaugubys (žr. http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?biRecordId=7418&imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_75329_14); išeitų, korektūros klaida, bet: ar autoriaus rankrašty taip buvo parašyta, ar rinkėjas apsiriko ir korektorius nepastebėjo? Dar spėtina: Davainis-Silvestraitis vis dėlto nemanė, kad rašydami diagnozę gydytojai turėtų vartot smaugulį vietoj difterito. Simptomui apibūdint – l. tikęs žodis (plg.: niežulys, žagsulys ir pan.), bet ligai įvardyt – l. abejoju.
AtsakytiPanaikintiDėl savaitės – taip, Tu teisi, Inga, bet vis dėlto įdomus kultūros istorijos faktas: apie žodį savaitė sklidęs toks anekdotas; matyt, tuolaik jį išgirdus bent jau šypsotasi.
„Gražiai matyti, kaip niekas nepasikeitė“ – lygiai ta pati mintis paskatino sukurpt šį įrašą; na, dar maniau, kad gal truputį ir juokinga galėtų būt, juodokai, bet toks humoras man patinka: душевно больной = ištvirkėlis. Beje, LKŽ nefiksuoja tokios reikšmės.
P.S. Kaip ir (bent per pavyzdį atskleidžiant niuansą): 2 kalinỹs sm. (3b) kas kalama; kad nukaltum, nebūtina plaktuką turėt – kalbos pasauly – vaizduotės gan. (Va jei dar [be vaizduotės] kalbos visumos, sistemos, logikos ir estetinį pojūtį kalėjas turėtų, – tikimybė, kad siūlomasis naujadaras gyvuos, tuo didesnė.)