(282) Užparaštė, xxxi: apie autorystę ir Tautos namus

Prae scriptum. Išsiaiškint autorystę – vienas didžiųjų malonumų. Net maloniau, negu perskaityt Agathos Christie romaną. Tarkim: „99,9 nuošimčių, kad šitas pastabas vidinės recenzijos kairiam šone surašė Juozas Stepšys“, – tari sau, nes pažinai iš rašysenos, įsidėmėtos dirbant „Vagoje“, kai J.S. buvo vyriausias redaktorius (tai ir užfiksuoji rankraščio vad. marškinėlių grafoj „Pastabos“). Buvo kilus mintis sudaryt rašysenų katalogą, bet jis greičiausiai teliks galvoj (pažint iš rašysenos žmogų – gal net didesnis iššūkis negu iš balso, teištariančio tik „Sveikas!“).

1910 metais nuo sausio sykį kas mėnesį iš Kauno ėmė eit „pirmutinis Lietuvoje kultūrinis juokų ir satyros laikraštis“ Garnys. Adomo Jakšto projektas. Pirmam numery dar pasirašęs programinį eilėraštį „Garnys“ A. J., kitame jau įdėjo „atitaisymą“, esą tai korektūros klaida, turėję būt: J. A. = Juokų Akademikas. Pirmame numery pranešta ir apie tai, kad įsteigiama Juokų akademija, kurios įstatų pirmasai ir antrasai punktai skelbė:

1. „Juokų Akademijon“ priimama visi lietuviai, mokantieji padoriai juoktis ir kitus juokinti.
2. Įstojantieji „Juokų Akademijon“ turi išlaikyti ekzaminą, ištyrimui, dviejų dalykų: a) ar moka juokties ir b) ar žino, iš ko galima juokties, o iš ko ne. (p. 4)

Kas nors gal net bakalaurinį darbą šituo leidiniu remdamasis galėtų parašyt: iš ko, juokų akademiko Adomo Jakšto manymu, galima juokis ir iš ko ne, žodžiu, apie padorų juoką jo supratimu („Doras katalikas toks pat žmogus kaip ir nekatalikas ar laisvamanis. Jei laisvamanis daro sau juokus iš kunigijos, iš Bažnyčios, iš jos mokslo ir apeigų, tai kodėl katalikas negalėtų pasijuokti iš ‘liuosos minties’ ir jos prietarų, dėlko negalėtų siauraprotystę pavadinti siauraprotyste, paklydimą – paklydimu, kvailumą – kvailumu, ištvirkimą – ištvirkimu ir t.t.“, nr. 1, p. 3); aišku, gretinant su kitos pusės supratimu (kad ir su Kudirkos ar Žemaitės). (Kai pagalvoji, Jakštas teisus: visi, ne tik jis, kartkartėm būnam juokingi ir verti pašaipos. Atsiprašau už digresiją.)
Jau minėtam programiniam Jakšto eilėrašty yra ir toks posmas:

Garnys, Garnys
Ydas taisys
Juokais švelniais
Ir piešiniais.

Žodinių juokų, pasirašytų slapyvardžiais ar kriptonimais, autorystę bibliografai ėmėsi nustatinėt jau senokai, ir rezultatai visai neblogi. O va piešiniai (bent šitame leidiny)...

Lietuvystės Mozė
(Gerb. D-rui J. Basanavičiui sukakus 60 m.
su pagarba skiria „Garnys“)

Štai 1912 metų antram numery – Basanavičiaus karikatūra (žr. kairėj, plg. pozą su Michelangelo Mozės; trečiam – Lietuvystės Samsonas Davainis-Silvestraitis, ketvirtam – Lietuvos Kolumbas Tumas-Vaižgantas). Visai profesionalūs piešiniai. Kieno?

Piešinių apačioj galima įžvelgt parašą Pr. Ž. Manau, tai Prano Žitkevičiaus (1870–1917) piešiniai; dailininko, studijavusio Münchene ir Züriche, 1899-ais įsikūrusio Paryžiuj, prisidėjusio rengiant Lietuvos skyrių 1900-ų pasaulinėje parodoje. Bostoniškėj LE nurodoma, kad jis nupaišė viršelį ir iliustracijas 1909 metais išėjusiam Jurgio Tilvyčio (slp. A. Žalvarnis) eiliavimų rinkiniui Dienelei brėkštant. Tilvytis šiuos savo „poetiškus bandymus“ skiria „paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko“, kuris „teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti“. Taigi visai tikėtina, kad būtent Dienelei brėkštant pamatytieji piešiniai ir paskatino Jakštą kreiptis į Žitkevičių su pasiūlymu bendradarbiauti Garnyje. Be tų trijų minėtų karikatūrų, šiame leidiny yra ir daugiau tikrai gero lygio Žitkevičiaus ranka pieštų buitinių scenelių. Ką gi, LE t. XXXV, p. 366 esantis sakinys: „Smulkių jo grafikos darbų pasitaikydavo po 1905 lietuvių spaudoje“ šiek tiek sukonkretintas.
P.S. Viename straipsny radau ir tokį teiginį: esą Paryžiuj Žitkevičius „pasireiškė kaip gabus dailininkas-portretistas“. Ką tai galėtų reikšt? Kad pragyvenimui užsidirbdavo piešdamas portretus? Ar kas nors iš tų portretų kur nors išlikę? (Aišku, retoriniai klausimai.)

Ir dar apie Basanavičių. Dabar jau pajuokavimas. Garnio 1913-ų ketvirtam numery yra tekstukas, pavadintas „Ką veikia D-ras Basanavičius“ (p. 55). Esą bebaigiąs rašinį „Kaip aš nepatekau į Dumą“ ir tuoj imsiąs rašyt kitą, dar ilgesnį veikalą „Kaip aš nepastačiau Vilniuje Tautos Namų“. Ir net pateikiama, kaip atrodysiąs viršelis (žr. dešinėj).
Kas tam viršely įdomiausia, tai Tautos namų „projektas“, sukurtas Inžinieriaus-Architekto Grapo J.A. von Taukšt-Paukšt [= Adomo Jakšto] ir net išsamiai aprašytas (1910, nr. 6, p. 84–86; ne tik kokiame aukšte kas turėtų būt; ir himnas pasiūlytas: „Rambūs Tautiečiai, / Dėkit aukas, / Meskit šimtinę, / Ne kapeikas! [etc.]“).
Va pagalvojau: jei toks statinys būt atsiradęs ant Tauro kalno, ar ne aukščiau būt iškilęs net už dabartinius dangoraižius dešinėj Neries pusėj? :)

(90.9) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: rinkis žodį lietuvišką

Neseniai per Valentinos įrašą apie senosios psichoneurologinės ligoninės koplyčią buvau nukeliavęs prie pasakojimo apie Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės architektūrinį ansamblį. Tada ir prisiminiau praeitą vasarą skaitytą tekstą – Povilo Matulionio straipsnį „Vilniaus ištvirkelių lygonbutis“ (Lietuvių laikraštis, nr. 15, 1905-03-17/30, p. 196–197), prasidedantį taip:

Kaip miestuose, teip ir sodžiuose visuomet randasi daug nelaimingujų ligonių, ar iš prigymtės, ar iš įvairių gyvenimo slogų išejusių iš galvos, gedusių, stačiai ištvirkusių, kurie arba gludinėja pašaliais ir dešimtymis metų kamuojasi ir kamuoja ne vien savo šeiminas, bet ir šeip artimuosius žmones, arba nyksta uždaryti, kaipo pavojingi, tankiai prikaustįti prie sienų, kaladžių. Yra iš jų neišgydomi, bet daugiaus išgydomi, jeigu savo laike lieka tokie lygoniai patalpinti tam tikruose lygonbučiuose ir priveizemi gerų gyditojų.

Straipsnis, kaip supratot, apie tą pačią ligoninę, apie kurią pasakojo ir Valentina, – Виленская для душевно больныхъ больница. Prisiminiau jį dėl autoriaus pastangos ieškot lietuviško atitikmens: душевно больной = ištvirkėlis. O papildyt Valentinos įrašą galima būtų nebent viena kita detale iš to teksto:

Rudeniop 1902 met. Komisijos prijemtas ir užbaigtas lygonbučio rūmas kaštavo 1 123 000 rublių […]. Iš to iždo pusę davė viešpatystė (skarbas), kitą-gi pusę minėtos [Vilniaus, Kauno, Gardėnų, Vitebsko ir Minsko] gubernijos. Teip pigiai apsejo rūmas pertai, kad tęnpat buvo molis, akmenai, miškas, vanduo. Paskiaus liko pripažinta, kad, esant tuščioms vietoms, pridera prijemjoti lygonius, apart minėtų, dar iš gubernijų: Kuršų, Livų, Estų ir Mogilevo. Dabar tas milžiniškas rūmas su trims gyvenimais ir su visais naujaisiais prietaisais, kaiptai: elektros šviesu, mašiniška skalbtuve, skaitykle, sueigų salūnas, šokaviete, bažnyčia, cerkve ir k., talpina savep lyg tukstančio lygonių […].

Daug visokių kitokių duomenų tame rašiny Matulionis pateikia; jei smalsu, galima rast epavelde.lt.
Grįžtant prie įrašo temos reikia pasakyt, kad Lietuvių laikraštis laikėsi gan nuosaikios pozicijos, nepritarė lietuvių kalbos išdistiliavimui:

Ar geistinas yra musų literaturoje per daug didelis pu[r]izmas[?] Kai kuriems jis labai patinka. Tuli musų literatai, rašydami, visa tik ir saugojasi, kad rašte, kaip savo, nebutų svetimų žodžių. […]
Be abejonės, savo raštuose privalome prisilaikyti grynumo.
Bet kad mestume iš mūsų kalbos visus svetimus žodžius, ir visus tuos, kurie musų svetimais nurodo, kas liktų?
Jei į vietą išmestujų pradetume kalti naujus, kas išeitų? Lietuvis lietuvio nesuprastume.
Žodžiai: miestas, bažnyčia, yra svetimi, slovėniški [= slaviški]. Jų vietoje męs turime savus, lietuviškus: gardas, pilis, šventynė. Bet, vietoj – važiuosime į miestą į bažnyčią, – pasakyti – važiuosime į gardą į šventynę – labai keistai ir juokingai. To nereikia. Žodžius: gardas, pilis, šventynė galima vartoti kalbant apie senovės laikus, tada jie tiks. […]
Pamatę žodyje kiek panešumo į kitas ypač slaviškas kalbas, tuoj jį metame, o kalame naują. Nežinau kaip kam, o man tie naujai nukalti žodžiai atsiduoda volapiku [t.y. Volapük].
[…] Mano dėta, tai iš tų dviejų aš visados meiliau vartočia tokį, kokį žmonės geriau supranta, ba ne žmonės yra del kalbos, tik kalba del žmonių […]. (Jonas Žilinskis, „Apie grynumą kalbos“, LL, nr. 31, 1905-06-06/19, p. 433–434)

O kad ir tada iš didelio rašto būdavo išeinama iš krašto, mėgina įtikint Mečislovas Davainis-Silvestraitis:

Apie žodžių kalimą yra jau ir anegdotas. Šitai viena[s] iš jų: Panevėžio, ar kitam artesniam paviete, buvo koks tai godojamas žmogus Senvaitis. Vienas iš mūsų raštininkų, norėdamas tą vardą platesniu padaryti, lyg Rymo ciesoriaus Augusto, nuo kurio vardo vieną iš mėnesių pavadino, iš nuo gudų pasavintos «nedelios» «sanvaitę» padarė Senvaičio garbei pakelti. Dabar filologai galvas laužo – iš kur toji «sanvaite» atsirado, kurios nė žmonių kalboje nė po senose knygose neranda. (LL, nr. 11, 1905-02-17/03-02, p. 140)

Savaitė, iš kurios mėginama pasijuokt anekdote, prigijo kuo puikiausiai, o va tos pačios korespondencijos paskutiniam sakiny minimus du naujažodžius, M.D.-S. manymu, juokingus kalinius, ištiko skirtingas likimas:

Ant rudens Vilniaus mieste atsirado vaikų ligos: timai (odra) ir smaugubys (difteritas).

(145) Dėl juoko: Daukanto ir Valančiaus atvaizdai

Taip, čia (viršuje kairėj) Simonas Daukantas. Tokiu „portretu“ buvo papuošta 1898-ais kun. Antano Miluko JAV, Shenandoah, Pa., pradėtos leist Dirvos pirmoj knygoj paskelbta „Medega S. Daukanto bijografijai“. Kudirka šį savamokslio paišytojo Ratkaus „kūrinį“ įvertino taip:

Pasitaikydavo girdėt įvairius juokus iš to, kad koks mulkis reikalavo pagal aprašymą arba apipasakojimą žmogaus paviršiaus padaryti fotografiją, arba portretą. O štai minėtoje knygoje randame tokius juokus įkūnytus. Pagal pažįstamų pasakojimą padarytas Daukanto portretas! Gaila, kad įkūnijimui juokų parinktas taip didei brangus mums žmogus, kaip S. Daukantas. Jeigu jau neliko tikro portreto, tai būtų užtekę vieno aprašymo paviršiaus Daukanto ypatos. Kam tie juokai? (Raštai, t. II, p. 657)

Jei atmintis nemeluoja, kun. Milukas, nepaisydamas Kudirkos pasišaipymo, šitą Daukanto atvaizdą įdėjo ir į Lietuvišką albumą (1900), regis, net buvo atvirlaiškis išleistas.

Vakar tą Kudirkos pasažą beskaitydamas, iškart prisiminiau šyptelt verčiantį vysk. Valančiaus atvaizdą, kurį užtikau vasarop Lietuvių laikraštį skaitinėdamas žiūrinėdamas (1905-01-20/02-02, nr. 6/7, p. 75, kaip Mečislovo Davainio-Silvestraičio str. apie Valančių iliustracija; žr. dešinėj viršuj). Spėjau, kad tai greičiausiai perpiešinys. Dar kartą pervertęs Vytauto Merkio studiją Motiejus Valančius: Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo (1999) 626 puslapy radau nuotrauką, kurion, manau, ir buvo žiūrėta paišant (žr. dešinėj apačioj).
Beje, šįmet dar vieną nematytą Valančių išvydau (žr. kairėj apačioj) – miško vidury stovinčioj Drungeliškės koplytėlėj. Tas kvietkas ir kolioras na labai jau [...] trenkia.

(90.1) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: Maurikio Griškevičiaus (1801–1864) rankraštis ir pinigų vertė tuolaik

Prae scriptum. Liko dar neužfiksuotos kelios maironianos temos, bet atsipūst norisi. Po petitinius Lietuvių laikraščio tekstus pablusinėt. Smulkmės mėgėjo polinkį paganyt.

LL nr. 8 (1905-01-27/02-09), p. 98 paskelbta:

Peterburge yra labai svarbųs rankraštis lenkiškoje kalboje antrašu: «Rys historyczny dóbr niegdys stołowych królewskich Ekonomiji Szawelskiej od jei początku do pólowy XIX wieku. Skreslił Maurycy Hryszkiewicz». Rankraštis turi in folio 463 puslapius. Dalykas labai svarbus Lietuvos istorijai, statistikai XVI, XVII ir XVIII metšimčių. Rankraštį galima pirkti už 300 rublių. Reikia susirašyti su «Lietuvių Laikraščio» Redakcija.

Pasirašo: M. Dovoina-Sylvestravyčė. Na argi susilaikysi nepasidomėjęs: nupirko–nenupirko, kas?
VLE apie M.G. rašiusio Rimanto Miknio teigimu,

[šitą r]ankraštį M. Davainis-Silvestraitis 1905 išvertė į liet. kalbą (originalo, buvusio Vilniaus mokslo bičiulių d-jos b-koj, likimas nežinomas; vertimas saugomas Lietuvos MA b-koje; dalis paskelbta Mūsų senovėje). (t. VII, p. 186)

Bibliografiškai aprašyt pradingėlį galima būtų pagal tą skelbimą. Hipotezių, kur jis pasidėjo, kelt neketinu; paprastesnis dalykas parūpo: 300 rublių 1905-ais – daug ar mažai? (Petro Cvirkos 1938-ais gautų 2500 rublių vertės perprast taip ir nepasisekė.)
Palyginkim.
Iš to paties M.D.-S. korespondencijos (nr. 11, 1905-02-17/03-02, p. 140):

Vilnius. Kadangi dabar, lietuviškai kalbai kilant, daugumas nebenor teip, kaip pirma vien lenkiškai kalbėti, vietiniai pirkliai turi daug klapato su pažinimu pirm nevartojamos čia lietuviškosios kalbos. Tai jieško del savęs lietuviškai mokančių agentų, tai jema patįs tos kalbos lekcijas, tai ješko po knygynus lietuviškų knygų del lietuviškai pasimokinti. Lietuviškosios kalbos lekcijos pasidare daug brangesnės už francuziškasias, nes už lietuviškosios kalbos valandą moka po 50 kapeikų o už francuziškosios tiktai po 20 kap.

Iš kitos korespondencijos, pasirašytos M. (= miškininkas Povilas Matulionis? nr. 14, 19o5-03-10/23, p. 188):

IŠ VILNIAUS 4 kovos. Šendien prasidejo Sv. Kozimero trijų dienų mugė (kermošius). Pati Lukiškio turgavietė kiaurai užjimta pirkiniais iškurių viršiausią dalią užjema mūsų krašto išdirbiniai iš medžio: viedrai, geldos, ratai, vežai, lankai, akečios, arklai, grebliai, skrinios ir įvairi kitoniški darbai. Darbas geras ir pigus: med. viedras 20 kap., ažoline rečkelė 1 rub., toki juodalksninė 50 kap., eglinė 40 kap., skietas ant 20 posmų 1 r. 10 kap., ratų statinys 4-5 rub., med. šaukštai po 1-2 kap.

Taigi, už 300 rublių galėjai: arba nusipirk Griškevičiaus rankraštį, arba 100 ąžuolinių puskubiliukų, arba 600 valandų mokytis lietuvių kalbos (rimtas kursas išeina; o prancūziškai šnekėt – tai tikriausiai tobulai už 300 rublių būtum išmokytas).


B.d.