(156) Apie vieną palaidojimą Katedros aikštėj

1919-01-08 Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis užrašė:

Bolševikai iškilmingai laidojo žuvusius draugus: ir nužudytuosius lenkų legionistų, ir tuos, kurie pats buvo nusižudę, legionistų apgulti. Laidojo ties Katedra, kur buvo seniau Katarinos paminklas. Lavonus apnešė gatvėmis po visą miestą; žmonių buvo daug, daugiausiai žydų. Katedros pliacius ir gatvių dalis buvo žmonių pilnutėlės. Keletas kalbėtojų kalbėjo į minias: lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. [...]
Ta diena buvo darbininkų šventė. Krautuvės buvo uždarytos, darbas visur sustabdytas; visi namai įsakyta raudonomis vėliavomis papuošti. (Užrašai, parengė Paulius Subačius, 1998, p. 127–128)

Komunistas, 1919-01-08, p. 1

Kas tokie buvo palaidoti? 1919-01-08 Komunisto pirmame puslapy surašyta. Penki nusišovusieji Varnų gatvėj sausio 2-os rytą:

• Julius Šimelevičius-Raisenas – *1890 Rygoj, mokėsi komercijos, į Vilnių atvyko 1918-08, redagavo laikraštį Jevreiskaja tribuna, bendradarbiavo Emes (Tiesoj);
• Antanas Liaudanskas – *1896 Šeduvoj, Juliaus Janonio draugas, buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, pašalintas;
• Bonifacas Verbickis – *1876 prie Utenos, batsiuvys, Vilniaus miesto ūkio komisaras; būtent jo namuos (Varnų 11) ir nusižudė minimieji bolševikai;
• Jankelis Šapiro – tekintojas, krovikas (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija nei gimimo vietos, nei datos nenurodo);
• Čaplinskis – MLTE net vardas nenurodytas, tik kad buvo dujų fabriko darbininkas.

Kaip vyko tas vad. legionierių sukilimas? Trumpai tariant, 1918-12-31 vokiečiai ėmė trauktis iš Vilniaus, lenkų skautai (pasak Komunisto, „vaikiščiai-gimnazistai“) apsiginklavo (tiksliau – perėmė ginklų vežimą, skirtą bolševikams) ir nutarė imt valdžią į savo rankas. Apsupo Darbininkų tarybos būstinę (tuolaik – Varnų 5, sovietmečiu Komunarų 9, dabar Jakšto 9), kur buvo apie 80–90 tarybos narių ir milicininkų. Pareikalavo pasiduot. Kai baigės šoviniai, absoliuti dauguma pasidavė, liko 8; du pabėgo, nusišovė penki, vienas sunkiai susižeidė.
Pasidavusieji buvo uždaryti komendantūroj, bet sausio 3-ią Raudonosios armijos Pskovo divizijos du pulkai jau užėmė dalį Antakalnio, 5-ą –Trijų Kryžių kalną, iš kur pradėjo šaudyt į komendantūrą; saugojusieji belaisvius išsibėgiojo; 7-ą į Vilnių iš Daugpilio atvyko naujosios valdžios galva Kapsukas.
Šitas įvykis užfiksuotas ir Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybėj ir Vytauto P. Bložės lyrinėj poemoj Žmonės (išsp. to paties pavadinimo rinkiny, 1984).

Kur buvo palaidoti („Vieta pakasynų išrinkta prie buvusio Ekaterinos paminklo, šale Katedros bažnyčios“, Komunistas, 1919-01-10, p. 3)? Tiksliau, kurioj Katedros aikštės vietoj 1904–1915-ais stovėjo tas paminklas Jekaterinai II? Į tai tiksliai ir vaizdžiai yra atsakiusi Valentina (žr. čia ir čia; iš tikslinamojo įrašo pasiskolinau šią nuotrauką; ačiū).

Tiek išsiaiškint buvo paprasta. Bet: koks tolesnis to palaidojimo likimas? Juk sovietmečiu ten, kur buvo palaidoti nusižudę bolševikai, nebuvo jokio ženklo (ergo, ir palaikų ten nebebuvo?).
Ar spėta palaidojimo vietoj pastatyt kokį atminimo ženklą? Vargu, nes 1919-ų balandžio vidury Vilniuj jau buvo Piłsudskis.
Kiek pavyko išsiaiškint, palaikai aptikti tik 1940-ų vasarą, tvarkant Katedros aikštę pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą – nukasant numatytuosius 40–45 cm žemės. 1940-08-21 Tiesoj buvo išspausdintas toks pranešimas:

Vilniaus katedros aikštėje atkasti nežinomi kapai
Vilnius, Elta. Tvarkant Katedros aikštę greta seniau buv. Katerinos II paminklo pamatų aptikta keli jau supuvę karstai su žmonių griaučiais. Karstai buvo palaidoti išmūrytose duobelėse. Speciali komisija dabar tiria, iš kurio laiko šie kapai ir kas juose yra palaidota.

Bet tirt ir aiškintis nereikėjo, nes 08-23-ios numery pasirodė „seno vilniečio“ S. Kavaliausko (kaip aiškėja iš teksto, vieno iš pasidavusiųjų legionieriams) laiškas redakcijai, kuriame papasakota tai, ką jau sužinojot.
Paminėtas ir „draugas Romualdas (slapyvardė, tikros pavardės nežinau)“, „kuris mirtinai nenusišovė ir lenkų buvo nuvežtas į ligoninę, o vėliau išgijo“. Romualdas = Romanas Pileris, *1895 Lenkijoj, iš bajorų, mokęsis Vilniuj, Šveicarijoj, Estijoj, Petrapily, pradžioj buvęs menševikas, vėliau bolševikas; mirtinai nenusišovęs, nes Verbickas krisdamas palietęs ranką; kulka išėjusi per kairį plautį, nepaliesdama širdies; gydytas Lietuvių poliklinikoj (Bronius Vaitkevičius, Pirmoji darbininkų ir valstiečių valdžia Lietuvoje, 1988, p. 105). Pasveikęs išvažiavo Rusijon, nuo 1935-ų NKVD komisaras; 1937-ais sušaudytas Maskvoj kaip враг народа.
Ar buvo kaip nors viešai oficialiai perlaidoti prie Jekaterinos II paminklo pamatų 1940-ų vasarą rasti palaikai, nepavyko išsiaiškint. Spėtina, vargu: nes būtų tekę minėt ir LKP CK nario Pilerio, vadovavusio Darbininkų tarybos būstinės gynybai, pavardę – pavardę, kurio nebuvo galima bet kokiame teigiamame kontekste minėt iki 1957-ų, kada buvo reabilituotas.