(143) Pastaba Vytauto Merkio atsiminimų paraštėj

Akademiko Merkio pernai pasirodžiusios Atminties prošvaistės – viena įdomiausių pastarojo laiko atsiminimų knygų. Apskritai iš profesijos istorikų atsiminimai ypač įdomūs, nes dažniausiai į tai, kas prisimenama, dar pažvelgiama ir tyrėjo akim – tokie lyg ir tyriamieji atsiminimai išeina.
Prieš įgrūsdamas knygą lentynon, noriu užfiksuot vieną pastabą, kuri gal ką paskatins dar pasiknaisiot.

Atminties prošvaisčių 330 puslapy Vytautas Merkys prisimena „ne itin pavykusį bendravimą“ su Zenono Ivinskio našle Paulina Ivinskiene. Esą kai per prel. Paulių Jatulį paprašęs leidimo perspausdint 1978-ais Romoje išėjusią Ivinskio Lietuvos istoriją (iki Vytauto Didžiojo mirties), nekilę jokių problemų (knygos fotografuotinis leidimas išėjo 1991-ais). O derybos dėl Ivinskio dienoraščio išleidimo baigęsi nesėkmingai:

Dienoraščio [1918, 1928–1940] rankraštis saugomas Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje [F29]. Mūsų [t.y. Lietuvos istorijos] instituto mokslinė bendradarbė Regina Laukaitytė rankraštį perrašė mašinėle ir ėmėsi rengti spaudai. A. Eidintas 1989 m. pavasarį važiavo į Boną ir Paryžių. Sutarėme, kad vieną mašinraščio egzempliorių nuveš Ivinskienei ir gaus leidimą publikuoti. Ji uždraudė ne tik spausdinti, bet ir naudoti moksliniuose darbuose.
1993 m. Vilniaus universitetas rūpinosi paminėti Z. Ivinskio gimimo 85-ąsias sukaktuves. Šia proga į Vilnių atvyko ir Ivinskienė. Ją į profesoriaus gimtinę ir Plungę, kurios bibliotekoje turėjo įvykti konferencija, vežė Z. Ivinskio brolio sūnūs. Priėmė ir mane, nes Plungėje turėjau skaityti pranešimą. Kelias ilgas, laiko daug. Ėmiau Ivinskienę vėl kalbinti, kad netrukdytų vyro dienoraštį publikuoti. Mane parėmė ir minėti brolio sūnūs. Ivinskienė užsispyrė – ne ir ne. Sakė, kad kompromituos patį autorių, ją ir jų sūnų, kai kuriuos įžymius prieškario Lietuvos žmones.

Taip ir baigiasi knygoj atsiminimų epizodas, susijęs su Zenono Ivinskio dienoraščiu.
Tiek težinodamas, gali tik spėliot, kodėl tokia užsispyrusi buvo Paulina Ivinskienė. Negi taip kardinaliai skyrėsi istorikų (kad ir paties prof. Merkio, aišku, skaičiusio mašinėle perrašytą dienoraščio tekstą) ir našlės požiūris į tai, kas ten parašyta: reikia paskelbti vs nevalia net cituoti mokslo darbuose? Jeigu ten prirašyta visokių intymybių ar kokių kitų neviešintinų dalykų, negi istorikai tokie jau nesupratingi būt buvę?
Drįstu spėt, kad Ivinskienės griežtąjį „ne“ nulėmė ne taps dienoraščio tekstas, o tai, kaip vienąkart buvo pasielgta su tuo dokumentu – paskelbiant jo ištraukas 1960-ais Tiesoje (šį įvykį ir norėčiau užfiksuot).
LKP CK biuras 1959-11-05 priėmė nutarimą „Kontrpropagandos klausimu“. Esą „tikslinga suaktyvinti kontrpropagandą prieš užsienio vedamą ideologinę kovą“. Antanas Barkauskas (LKP CK), Boleslovas Baranauskas (LSSR Mokslų akademijos redakcija archyviniams dokumentams skelbti), Jonas Januitis (LSSR radijo komitetas), Alfonsas Randakevičius (KGB) ir kt. buvo įpareigoti parengt priemonių planą. Greičiausiai tada ir buvo prisiminti 1949-ais iš Ivinskio uošvės perimti rankraščiai, tarp jų ir minimasis dienoraštis.
Tiesoje 1960-03-31—04-06 (nr. 76–79, 81; nr. 80 neliko vietos, nes teko įdėt Chruščiovo kalbų per Prancūzijos TV [04-02] ir Maskvos darbo žmonių mitinge [04-04] paklodes) pasirodė Zenono Ivinskio dienoraščio ištraukos, pavadintos „Kaip jie patys apie save kalbėjo“ ir palydėtos tokia įžanga:

Dokumentai atskleidžia tikrąjį lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų veidą, parodo juos, kaip buržuazijos siaurų klasinių interesų gynėjus, savo tautos nacionalinių interesų išdavikus.
Štai buržuazinio istoriko, vieno iš krikščionių demokratų partijos veikėjo, klerikalinio laikraščio „XX amžius“ bendradarbio Zenono Ivinskio dienoraštis, rašytas 1938–1940 metais. Dabar Z. Ivinskis gyvena užsienyje ir gana aktyviai su kitais buržuaziniais nacionalistais šmeižia Tarybų Lietuvą, dažnai liaupsindamas vadinamosios „nepriklausomybės“ laikotarpį. Bet dienoraštyje, kurį jis rašė sau, Ivinskis parodė visos eilės savo sėbrų veidą ir kartu buržuazinės santvarkos Lietuvoje puvimą.
Dienoraštyje atskleidžiama, kaip opoziciją vaidinusios krikdemų (krikščionių demokratų) ir valstiečių liaudininkų partijos stiprėjančios liaudies masių kovos akivaizdoje sudarė bendrą „žygininkų“ frontą ir atvirai pasuko į fašizmą. Kartu ir pats Z. Ivinskis atskleidžia save kaip hitlerininkų tarną ir pašlemėką. (1960-03-31)

Perskaičiau, kas buvo skelbta Tiesoj. Pirma, akivaizdu, kad ištraukta tik tai, kas galėtų būt naudinga kontrpropagandai; antra, dienorašty fiksuojama ne tik faktai, bet ir nuogirdos apie galimas tautininkų valdžios pinigines machinacijas, nekokios nuomonės apie kai kuriuos mokslo ir politikos žmones, – tiesiog opoziciškai valdžios atžvilgiu nusiteikusio aktyvaus žmogaus kasdieniai užrašai sau. Objektyviai žvelgiant, skebtini praėjus gerokam laiko gabalui po rašiusiojo mirties (Ivinskis mirė 1971-ais, taigi apie kokius 1990-us juos skelbt tikrai būt buvę galima).
Bet: šitos dienoraščio ištraukos buvo paskelbtos jų autoriui gyvam esant, aišku, net neklausus kokio nors leidimo (tuolaik juokingai atrodė net pati tokia mintis; kokia kontrpropaganda, jei prašoma leisti?), gyvi buvo ir dauguma dienorašty minimų asmenų. – Šlykščiau pasielgt vargu ar bebuvo įmanoma.
Deja, neturiu laiko pasiaiškint, kaip išeivijoj buvo reaguota į šią dienoraščio publikaciją (kad buvo – neabejotina). Ar galėjo būt taip, kad po šitos publikacijos pats Zenonas Ivinskis bent jau žmonai persakė savo valią: neleist jo niekada spausdinti? Galėjo.
Taigi: manau, kad būtent toji 1960-ų publikacija ir jos sukeltos visokiausios komplikacijos buvo pagrindinė priežastis, kodėl Paulina Ivinskienė kartojo „ne ir ne“.