(642) Iš popieryno, xix: dienos istorija – neįvykdomas projektas

Kaupdamas visokiausius dalykus, kurie galbūt pravers rengiant Algimanto Mackaus rinktinės Ir mirtis nebus nugalėta (išėjo 1994-ais) komentarus, pasirodo, išsirašiau ir tokią citatą (lapas išslydo iš pluošto, reiktų sugrąžint į vietą, tik vargu ar berasiu tą buv. vietą):

N. Chruščiovas per JAV televiziją
1960 m. spalio 9 d. 21 valandą Niujorko laiku per Amerikos televiziją pradėjo kalbėti N. Chruščiovas.
– Taip, mes už visišką kiekvienos tautos laisvę. Mūsų šalyje, pavyzdžiui, kiekviena iš penkiolikos nepriklausomų sąjunginių respublikų, jei ji panorės, gali išeiti iš Tarybų Sąjungos, turi teisę tai padaryti. ( Tiesa, 1960-10-12, p. 2)

Mackus svarstė galimybė grįžt į Lietuvą (kad ir kokia utopinė jinai būtų) būtent vad. atlydžio laiku, ir motina tatai yra paliudijusi, ir tai, kad buvo Romualdo Juknevičiaus žentas, šį tą reiškė. Negrįžo (ir gerai padarė).
P.S. Jei sulauksiu pensinio amžiaus, tikrai prie šio sumanymo – dienos istorijos – grįšiu. (Šiuo konkrečiu atveju, yra faktų, kurie mintį leidžia paplėtot; ir jūs galit vaizduotėj paplėtot: Mackus sugrįžta į sov. Lietuvą.)

(143) Pastaba Vytauto Merkio atsiminimų paraštėj

Akademiko Merkio pernai pasirodžiusios Atminties prošvaistės – viena įdomiausių pastarojo laiko atsiminimų knygų. Apskritai iš profesijos istorikų atsiminimai ypač įdomūs, nes dažniausiai į tai, kas prisimenama, dar pažvelgiama ir tyrėjo akim – tokie lyg ir tyriamieji atsiminimai išeina.
Prieš įgrūsdamas knygą lentynon, noriu užfiksuot vieną pastabą, kuri gal ką paskatins dar pasiknaisiot.

Atminties prošvaisčių 330 puslapy Vytautas Merkys prisimena „ne itin pavykusį bendravimą“ su Zenono Ivinskio našle Paulina Ivinskiene. Esą kai per prel. Paulių Jatulį paprašęs leidimo perspausdint 1978-ais Romoje išėjusią Ivinskio Lietuvos istoriją (iki Vytauto Didžiojo mirties), nekilę jokių problemų (knygos fotografuotinis leidimas išėjo 1991-ais). O derybos dėl Ivinskio dienoraščio išleidimo baigęsi nesėkmingai:

Dienoraščio [1918, 1928–1940] rankraštis saugomas Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje [F29]. Mūsų [t.y. Lietuvos istorijos] instituto mokslinė bendradarbė Regina Laukaitytė rankraštį perrašė mašinėle ir ėmėsi rengti spaudai. A. Eidintas 1989 m. pavasarį važiavo į Boną ir Paryžių. Sutarėme, kad vieną mašinraščio egzempliorių nuveš Ivinskienei ir gaus leidimą publikuoti. Ji uždraudė ne tik spausdinti, bet ir naudoti moksliniuose darbuose.
1993 m. Vilniaus universitetas rūpinosi paminėti Z. Ivinskio gimimo 85-ąsias sukaktuves. Šia proga į Vilnių atvyko ir Ivinskienė. Ją į profesoriaus gimtinę ir Plungę, kurios bibliotekoje turėjo įvykti konferencija, vežė Z. Ivinskio brolio sūnūs. Priėmė ir mane, nes Plungėje turėjau skaityti pranešimą. Kelias ilgas, laiko daug. Ėmiau Ivinskienę vėl kalbinti, kad netrukdytų vyro dienoraštį publikuoti. Mane parėmė ir minėti brolio sūnūs. Ivinskienė užsispyrė – ne ir ne. Sakė, kad kompromituos patį autorių, ją ir jų sūnų, kai kuriuos įžymius prieškario Lietuvos žmones.

Taip ir baigiasi knygoj atsiminimų epizodas, susijęs su Zenono Ivinskio dienoraščiu.
Tiek težinodamas, gali tik spėliot, kodėl tokia užsispyrusi buvo Paulina Ivinskienė. Negi taip kardinaliai skyrėsi istorikų (kad ir paties prof. Merkio, aišku, skaičiusio mašinėle perrašytą dienoraščio tekstą) ir našlės požiūris į tai, kas ten parašyta: reikia paskelbti vs nevalia net cituoti mokslo darbuose? Jeigu ten prirašyta visokių intymybių ar kokių kitų neviešintinų dalykų, negi istorikai tokie jau nesupratingi būt buvę?
Drįstu spėt, kad Ivinskienės griežtąjį „ne“ nulėmė ne taps dienoraščio tekstas, o tai, kaip vienąkart buvo pasielgta su tuo dokumentu – paskelbiant jo ištraukas 1960-ais Tiesoje (šį įvykį ir norėčiau užfiksuot).
LKP CK biuras 1959-11-05 priėmė nutarimą „Kontrpropagandos klausimu“. Esą „tikslinga suaktyvinti kontrpropagandą prieš užsienio vedamą ideologinę kovą“. Antanas Barkauskas (LKP CK), Boleslovas Baranauskas (LSSR Mokslų akademijos redakcija archyviniams dokumentams skelbti), Jonas Januitis (LSSR radijo komitetas), Alfonsas Randakevičius (KGB) ir kt. buvo įpareigoti parengt priemonių planą. Greičiausiai tada ir buvo prisiminti 1949-ais iš Ivinskio uošvės perimti rankraščiai, tarp jų ir minimasis dienoraštis.
Tiesoje 1960-03-31—04-06 (nr. 76–79, 81; nr. 80 neliko vietos, nes teko įdėt Chruščiovo kalbų per Prancūzijos TV [04-02] ir Maskvos darbo žmonių mitinge [04-04] paklodes) pasirodė Zenono Ivinskio dienoraščio ištraukos, pavadintos „Kaip jie patys apie save kalbėjo“ ir palydėtos tokia įžanga:

Dokumentai atskleidžia tikrąjį lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų veidą, parodo juos, kaip buržuazijos siaurų klasinių interesų gynėjus, savo tautos nacionalinių interesų išdavikus.
Štai buržuazinio istoriko, vieno iš krikščionių demokratų partijos veikėjo, klerikalinio laikraščio „XX amžius“ bendradarbio Zenono Ivinskio dienoraštis, rašytas 1938–1940 metais. Dabar Z. Ivinskis gyvena užsienyje ir gana aktyviai su kitais buržuaziniais nacionalistais šmeižia Tarybų Lietuvą, dažnai liaupsindamas vadinamosios „nepriklausomybės“ laikotarpį. Bet dienoraštyje, kurį jis rašė sau, Ivinskis parodė visos eilės savo sėbrų veidą ir kartu buržuazinės santvarkos Lietuvoje puvimą.
Dienoraštyje atskleidžiama, kaip opoziciją vaidinusios krikdemų (krikščionių demokratų) ir valstiečių liaudininkų partijos stiprėjančios liaudies masių kovos akivaizdoje sudarė bendrą „žygininkų“ frontą ir atvirai pasuko į fašizmą. Kartu ir pats Z. Ivinskis atskleidžia save kaip hitlerininkų tarną ir pašlemėką. (1960-03-31)

Perskaičiau, kas buvo skelbta Tiesoj. Pirma, akivaizdu, kad ištraukta tik tai, kas galėtų būt naudinga kontrpropagandai; antra, dienorašty fiksuojama ne tik faktai, bet ir nuogirdos apie galimas tautininkų valdžios pinigines machinacijas, nekokios nuomonės apie kai kuriuos mokslo ir politikos žmones, – tiesiog opoziciškai valdžios atžvilgiu nusiteikusio aktyvaus žmogaus kasdieniai užrašai sau. Objektyviai žvelgiant, skebtini praėjus gerokam laiko gabalui po rašiusiojo mirties (Ivinskis mirė 1971-ais, taigi apie kokius 1990-us juos skelbt tikrai būt buvę galima).
Bet: šitos dienoraščio ištraukos buvo paskelbtos jų autoriui gyvam esant, aišku, net neklausus kokio nors leidimo (tuolaik juokingai atrodė net pati tokia mintis; kokia kontrpropaganda, jei prašoma leisti?), gyvi buvo ir dauguma dienorašty minimų asmenų. – Šlykščiau pasielgt vargu ar bebuvo įmanoma.
Deja, neturiu laiko pasiaiškint, kaip išeivijoj buvo reaguota į šią dienoraščio publikaciją (kad buvo – neabejotina). Ar galėjo būt taip, kad po šitos publikacijos pats Zenonas Ivinskis bent jau žmonai persakė savo valią: neleist jo niekada spausdinti? Galėjo.
Taigi: manau, kad būtent toji 1960-ų publikacija ir jos sukeltos visokiausios komplikacijos buvo pagrindinė priežastis, kodėl Paulina Ivinskienė kartojo „ne ir ne“.

(85) Liepos 15-oji, 1960

lryte.lt paskelbtam pokalby Darius Staliūnas, be kita ko, sako:

[...] sovietmečiu Žalgirio mūšis buvo labai sureikšmintas ir tapo viena iš centrinių figūrų. Aš tuo nenoriu pasakyti, kad sovietmečiu suteiktos prasmės lieka ir šiandien, bet pats įvykio sureikšminimas prasidėjo kaip tik sovietmečiu.

Ir Žiugždą pamini. Išsitraukiau iš parankinio fondo 1961-ais išleistą Literatūros ir meno metraštį, kuriami užfiksuoti praėjusių metų įvykiai:

Liepos 15 dieną, 550-ųjų pergalės prie Žalgirio metinių dieną, Gedimino kalno viršūnėje buvo atidengtas paminklinis akmuo šio istorinio įvykio garbei [įrašas: ŽALGIRIS / 1410 / ГРЮНВАЛЬД / 1960 VII 15]. Čia vyko gausus mitingas, kuriame dalyvavo vadovaujantys partiniai ir tarybiniai, mokslo ir meno darbuotojai, svečiai – Amerikos ir Škotijos lietuviai, sostinės gyventojai.

Mitingą atidarė Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vildžiūnas. Apie pergalės prie Žalgirio istorinę reikšmę kalbėjo Lietuvos TSR Mokslų akademijos viceprezidentas profesorius J. Žiugžda. Paskui pasisakė mokytoja R. Rimšonek, „Žalgirio“ gamyklos komunistinio darbo pamainos meistras V. Volkovas, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė [žr. foto] ir kt.
---------------------------------------------------------------------
[…] Gedimino pilies bokšte buvo atidarytas Vilniaus kraštotyros muziejaus filialas. Čia eksponuojama medžiaga apima svarbesniuosius Vilniaus istorijos momentus nuo seniausių iki mūsų laikų.
---------------------------------------------------------------------
Vakare kalnų parke buvo rodoma kompozitoriaus V. Klovos opera „Pilėnai“, pasakojanti apie lietuvių tautos kovą prieš kryžiuočius. Paklausyti operos parko atšlaitėse susirinko apie 12 000 vilniečių, vadovaujantys partiniai ir tarybiniai darbuotojai, viešintys Tarybų Lietuvoje Amerikos ir Škotijos lietuviai ir kiti mūsų respublikos svečiai. (p. 296–297)

Ką ten kalbėjo Juozas Žiugžda? Tikriausiai tą patį, kas surašyta jo straipsny „Vienybė – kelias į pergalę“, išspausdintą tos pačios dienos Tiesoje. Pagrindiniai teiginiai:

√ Žalgirio pergalė padarė galą ilgus šimtmečius trukusiai Vokietijos feodalų agresijai prieš slavų tautas ir prieš lietuvių tautą.
√ Žalgirio mūšis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių, lenkų ir rusų tautų bendradarbiavimo ir draugystės tradicijų išvystymui. Šiuo atžvilgiu giliai prasmingai apibūdino Žalgirio mūšio reikšmę draugas N. Chruščiovas, kalbėdamas mitinge Ščecine 1959 m. liepos 17 d. – „Žalgiris, – kalbėjo draugas N. Chruščiovas, – visiems laikams liks tautų atminime ne tik kaip narsaus svetimšaliams grobikams pasipriešinimo pavyzdys, bet ir kaip pavyzdys to, kad kelias į pergalę prieš grobiką yra vienybė tautų, kurioms jis graso“. [Plg. straipsnio pavadinimą.]
√ Žalgirio pergalė prieš popiežiaus kurijos globojamų to meto vokiškųjų militaristų grobikiškas jėgas primena broliškai susivienijusioms Tarybų Sąjungos tautoms ir liaudies demokratijos šalims būtinumą dabar ryžtingai telkti savo jėgas kovai už taiką, už galutinį karų likvidavimą. […] Drauge su tuo Žalgirio pergalė primena ir tai, kad yra būtina akylai budėti Vakarų Vokietijos militaristų revanšistinių siekimų akivaizdoje.
√ Tarybiniai žmonės, minėdami Žalgirio pergalės 550 metų sukaktį ir aukštai vertindami tos pergalės tradicijas, vieningai jungiasi į Tarybų Sąjungos Komunistų partijos ir Tarybinės vyriausybės vadovaujamą kovą prieš imperialistinius karo kurstytojus, prieš vokiškojo militarizmo atgaivinimą, už taiką visame pasaulyje.

Ar buvo atidengiant paminklinį akmenį skaitytas Teofilio Tilvyčio eilėraštis „Žalgirio broliai“, įdėtas Tiesoj virš Žiugždos straipsnio, nežinau. Galėjo būt, tikrai deramas:

Leninas veda žmoniją į taiką,
Niekas to srauto gaivaus nesulaiko;
Broliai lietuviai ir rusai, ir lenkai, –
Ginklas baisiausias pamišėlio rankoj!
Žalgirio broli, akių nesudėk, –
Dieną ir naktį už laisvę budėk!

Čia ir sustojus, vis dėlto būtų iškreiptas bent jau fasadinis įvykių vaizdas. Dukart paminėtos Amerikos ir Škotijos lietuvių delegacijos atvyko (15-os vakare Vilniaus geležinkelio stoty buvo pasitikta dar ir Kanados lietuvių grupė) dėl svarbesnės priežasties – „jie svečiuosis Tarybų Lietuvoje tokiu džiaugsmingu ir iškilmingu jai momentu, kai ji švenčia savo dvidešimtmetį“ (p. 295). O šito vyksmo pagrindinis akcentas buvo liepos 23-ią ir 24-ą vykusi respublikinė dainų ir šokių šventė Tarybų Lietuvos 20-ųjų metinių garbei. (Svarbiausias svečias – drg. Michailas Suslovas Vilniun atvyko 21-ą.) Pradėdamas dainų dieną drg. Kazys Preikšas palinkėjo:

– Tegul plačiai nuskamba mūsų dainos apie laisvą ir laimingą gyvenimą žydinčiame, jaunatviškos energijos kupiname Nemuno krašte, šlovindamos Komunistų partiją, tarybinę Tėvynę, Tarybų Sąjungos tautų draugystę! (p. 192)

Šeštadienio šventė buvo baigta daina „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ – ją esą dainavę ir atlikėjai, ir klausytojai. Sekmadienį – šokių šventė, kuri baigės visiems šokėjams staiga sustingus – „jų poros sudaro žalioje vejoje raides LTSR XX METŲ“ (p. 196; įdomu būtų pasišnekėt su tais, kam teko garbė būt nosine!).