(147) Susieji – ir [tiek], vi

Juozo Liaudanskio paminklas Laucevičiui-Vargšui
(Nijolės Petrošiūtės nuotr. iš čia, žr. p. 12)

Prieš mirtį, jau sunkiai sirgdamas ir kęsdamas stiprius skausmus, Bronius Laucevičius-Vargšas (†1916 Chicagoj, pagyvenęs 31-erius; dramaturgas, teatralas, svajojęs tapt lietuviškuoju Gorkiu, rašytoju brodiaga) sukūrė, sakykim, eilėraštį proza „Gražybė“, kuris buvo išspausdintas autoriaus mirties metais Naujojoj gadynėj, nr. 6, p. 358:

Savotiškai gražus gaisras, kuomet ilgi liepsnos liežuviai pleškėdami ritasi su kamuoliais tirštų dūmų, dvokiančių degančių kūnų, tarsi laižo padangę ir toli aplink nušviečia apylinkę.
Savotiškai gražus speigas, kuomet sproginėja sienos, baltas žibantis sniegas girgžda po kojomis ir pora senių be pastogės trainiojasi apie apšarmojusį mūrą.
Savotiškai graži pūga, kuomet gyvas sniego debesys vienija padangę su žeme, storai užkloja vieškelį, lipdo keleivio akis ir klaidina jį.
Savotiškai graži audra, kuomet žaibai raižo skliautą, perkūnas tranko akmenis ir genėja šimtamečių ąžuolų šakas.
Savotiškai gražios eilės pėsčių ir raitų kareivių, einančių į mūšį.
Savotiškai graži, panaši į rožę, žaizda pašauto kareivio krūtinėje, iš kurios sunkiasi permatomas raudonas kraujas.
Savotiškai gražus staugimas išbadėjusio vilko.
Savotiškai gražus kūkčiojimas našlaičių, sugrįžusių nuo pakasynų.
Savotiškai gražus žmogus, kurio širdis neplaka dėl tikrojo gyvenimo, dvasia nardosi po purvą, siela nejaučia, nežino teisybės ir akys nemato gražybės.
Savotiškai gražus gyvenimas, skęstantis kraujuose ir ašarose.
Savotiškai graži mirtis, paliuosuojanti kūną nuo nepabaigiamų reikalų.

(Tarp kitko, šiuo „pesimizmo ir nykstančio gyvenimo ir jo kančių himnu“ viešai – Pergalės žurnale (1948, nr. 8) – išreiškė susižavėjimą Bronius Pranskus-Žalionis, už ką buvo Jono Šimkaus stipriai išbartas – „Mums reikia bolševikinės literatūros kritikos“, Literatūra ir menas, 1950-03-05.)

1942-ų rudenį Bronius Krivickas (1919–1952) paskelbė po giesmę žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai; grožiui skirtoji prasideda taip:

Man kažkas sakė: dabar ruduo, ir šitas vieškelis yra bjaurus kaip skysto purvo upė.
Man kažkas sakė, kad negali būti grožio rudenio purve.
Bet iš dangaus švietė blyškioji rudens saulė, ir skystu purvu aplietas kelias man blizgėjo kaip sidabro upė.
Aš nebuvau matęs gražesnės upės pasaulyje.
Man kažkas sakė: naikinimo pirštas paliečia mirusįjį, ir jo veidas pasidaro bjaurus.
Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nėra grožio.
Bet aš mačiau mirusią mergaitę, kurios veide nebuvo nė lašo kraujo. Jis atrodė baltas baltas kaip platus ir nesuterštas žiemos peizažas, o juodieji plaukai ant jos kaktos buvo kaip tamsi ir artima giria, stovinti baltojo žiemos peizažo pakrašty ir metanti į jį švelnų šešėlį.
Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.

Ir rudenio purve, ir lavono veide yra grožis, nes ieškantysis jį visur randa. (B.K. raštai, 1999, p. 60)

Kas šiek tiek stebina, kad tolesniame Krivicko tekste apie „grožio ieškotoją-sapnuotoją“, kaip ir Laucevičiaus, minimi ir vilkai, ir žuvusių karių lavonai, kurių kraujo dėmės žydi „kaip dešimt tūkstančių raudonų orchidėjų žiedų“.
Tragiškoji grožio dimensija. Per Nietzschę? Nieko daugiau nepajėgiu sugalvot.

P.S. Vis neišeina iš galvos Valdo Kukulo nustatyta šiuolaikinės mūsų literatūros diagnozė:

[...] iki šiol dar neturėjau progos pasakyti, kad svarbiausioji, esmingiausioji visos šių dienų mūsų literatūros – ir poezijos, ir prozos, ir eseistikos – intonacijos spalva yra absoliutus, juodas abejingumas; nors, atrodytų, eilėraščio ritmas tiesiog putoja iš džiaugsmo ir inkščia iš skausmo, eseistikos frazę laužo ironija ar sarkazmas, iš tiesų tai tėra suvaidintas džiaugsmas, suvaidintas skausmas ir suvaidintas sarkazmas. Tai dar būtų pusė bėdos, svarbiau, kad viskas suvaidinta iš nuobodulio, iš neturėjimo ką veikti, iš gyvenimo ir būties nykybės pojūčio. (Nemunas, 2010-12-09–15)

Instinktyviai noris nesutikti su šituo kaltinimu viena baisiųjų kūrybai nuodėmių, bet kad nerandu pavyzdžio, nors vieno, kuriuo remdamasis galėčiau kontrargumentuoti.