(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-12-08

(139) Dėl juoko: kaip norėjau paaiškint, kas tai yra tekstologas

Kolegės D.M., komentavusios tinklaraščio 105 įrašą apie mūsąją kritiką, priremtas prie sienos: „Taigi ir tamstą patį [...] dažnai tituluoja kritiku. Negirdėjau, kad labai priešintumeisi. Tai kur Tavo kritiškos ar tiesiog sudirbančios niekalą recenzijos?“, – virtualiai raudonuodamas prisipažinau: „esu bailys, o ne kritikas“.
Kas beliko? LLE įpirštas tekstologas? (Juk turi vadintis kaip nors, jei to ir nenori; jei su tekstologu neišdegs, beliks traukt iš užančio paskutinę pažymą: rankraštininkas.)
Vargu ar ką patenkintų enciklopedinis paaiškinimas, esą tekstologas – tas, kuris aiškinasi įvairiausių raštijos rūšių ir žanrų tekstų genezę, istoriją, autorystę, autentiškumą, siekia nustatyt jų kanoninę formą, suka galvą, kaip, kokiais principais vadovaujantis juos skelbt atsižvelgiant į adresatą. — Nepadės, jei mesi ant stalo vienintelį kozirį, esą tave cituoja pats Paulius Subačius studentų študijuojamoj Tekstologijoj (2001, p. 58). Pagyrūnas, ir tiek.
Reikia pavyzdžio, vaizdžiai parodančio, kaip tekstologo galva veikia. Ką gi, sukonstravau. Atrodė gan įspūdingai.
Pasakojimas galėtų prasidėti taip: tekstologas, skaitydamas Marcelio Prousto Kalinės vertimą lietuvių kalbon, turėtų suklust toj vietoj, kur pasakotojas Albertinai aiškina apie Dostojevskio kūrybą ir, be kita ko, išpyškina tokią anojo personažų eilę: visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, Segrevai [etc.]. (Deja, kai pamėginau rast namie pačią knygą, kad sužvejočiau tikslią citatą (ji turėjo būt į romano pabaigą, dešiniojo puslapio viršuj), prisiminiau: taigi paskolinau Kalinę vienai Prousto gerbėjai. Bet negi tai sustabdys įsibėgėjusią mintį?)
Taigi, tekstologas, skaitydamas tą pavardžių virtinę, kaip minėjau, turėtų suklust: pala, Segrevas? Kas per vienas? Broliuos Karamazovuos tokio personažo tikrai nėra; pasikapsčius paaiškėja, kad apskritai tokio Dostojevskis nėra sukūręs. Korektūros klaida? Vertėjas pripainiojo? Pasirodo, ne:
Tous ces bouffons qui reviennent sans cesse, tous ces Lebedev, Karamazov, Ivolguine, Segrev, cet incryable cortège [etc.] (La Prisonnière [Marcelio Prousto raštų 5 t.], Flammarion, 2000, p. 365–366).
Rusiškai Segrevo apskritai nebūta, bet yra Snegiriovas Broliuos Karamazovuos. Greičiausiai šitą personažą ir turėjo galvoj Proustas. Iš tokios išvados tekstologui turėtų kilt kitas klausimas: o kaip Prousto tekste atsirado tas Segrevas? Galimi atsakymai:
vaizdas iš fr.wikipedijos

a) La Prisonnière buvo išleista jau po Prousto mirties, 1923-ias, taigi autorius korektūros nebeskaitė. Tekstas spaudai rengtas iš rašytojo iki paskutinių gyvenimo dienų taisinėto mašinraščio: visai galimas daiktas, kad suklydo mašininkė, o autorius (kaip ir leidėjai) tos korektūros klaidos nepastebėjo. Jei suklydo mašininkė, ar galima jai priekaištaut žinant, kaip atrodė Prousto rankraščiai (žr. dešinėj)?
b) O gal Prousto skaitytam Dostojevskio Brolių Karamazovų vertime į prancūzų kalbą Snegiriovas jau buvo virtęs Segrevu? O gal tokia pavardės forma jam įstrigo atmintin žiūrint Karamazovų inscenizaciją?

Kaip, kada ir kodėl Prousto romane atsirado Segrevas? – klausimas, į kurį atsakymo turėtų ieškot tikrasis tekstologas. Toks jo darbas. (Ir tai turėjo būt paskutinis šio įrašo sakinys prieš P.S.)
Kai pagaliau grįžo paskolintoji Kalinė (versta Petro Bieliausko ir išleista 1998-ais) p. 303 suradau citatą, kuria turėjo prasidėt šis pasakojimas:
Ir vis dėlto jis [= Dostojevskis] didis kūrėjas. Atrodo, kad savo aprašomą pasaulį yra iš tikro sukūręs. Visi tie nuolat pasirodantys juokdariai, visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, visa toji neįtikėtina procesija susideda iš fantastiškesnių būtybių nei tos, kurias matome knibždant Rembranto „Naktinėje sargyboje“.
Še tai tau! O Segrevo vertime nelikę. Greičiausiai vertėjas, pats rengęs ir komentarus, suprato, kad tas Segrevas – nei šis, nei tas, kad tokio Dostojevskio kūryboj nebūta, o kaip paaiškint – nepatarė ir akademinio La Prisonnière leidimo rengėjai. Kas liko? Išgnybt tą asmenvardį iš vertimo, ir rami galva, tuolab kad sakinio prasmė lieka praktiškai tokia pati. (Bet ši versija – tik spėjimas.)

P.S. Jei skaitydami ėmėt įtart, kad —vg— negali būt jau toks geras tekstologas, tai belieka tik patvirtint jūsų įtarimą: taip, šitą pavyzdį sukonstravau, be kita ko, pasiskaitęs straipsnį „Текстология как история мысли и общественная педагогика“.

4 komentarai:

  1. Kai studentas budamas versdavau is anglu kalbos (ne literaturos kurinius) man buvo priekaistaujama jei bandydavau isversti labiau prasme nei zodzius.
    Idomus toks gyvenimo momentas, kai pradedi galvot ar tikrai esi tas kuo tave laiko aplinkiniai. Pries gera desimti metu dalyvavau vienoje tarptautineje konferencijoje Vilniuje, ta proga prisispausdinau vizitiniu korteliu (nes vardas nelengvai uzsienieciams isimenamas) ir parasiau kad esu studentas, nes toks ir buvau, nesvarbu, kad studijavau doktoranturoje. Bet visi be isimties gavejai tos korteles stebejosi, kaip as cia save sumenkinau, sake, kad turejau pasirasyt esas mokslininkas ar tyrejas ar dar kaip nors panasiai.
    Taip pat savotiskai idomiai pasijutau gana neseniai, kai kazkas pavadino mane fotografu, nes tokiu tikrai nesijauciau niekada.
    Turbut taip gaunasi del to, kad tam tikra savoka pavartojama musu apibudinimui neatitinka tos savokos musu supratimo ar taikymo ribu (per placiu ar per siauru), bet mobilizuoja mastyma ir bandyma save identifikuot arba pakeist savokos supratima.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Jei užtektų vardo pavardės, aišku, būtų geriausia, bet, nori nenori, reikia dar bent apsimest, kad sieji save su tam tikra veikla (pvz., rašai tinklaraštį, rengi knygas, skaitai svetimus laiškus ar batauji) ar priklausai tam tikrai grupei (pvz., kairiarankių išsiskyrusių vyrų, filologų ar tų, kuriems greit 50). O tapatybės problemos – nuo to niekur nepabėgsi; norėdamas būt suvoktas kuo adekvačiau, turėtum ne vizitinę kortelę pasidaryt, o bent jau vizitinį A4 lapą. Vis prisimenu nežinau kieno suformuluotą frazę: „Ir kaip jie gali žinot, kas aš toks, jei pats to nežinau?“ Tiesiog talentingiau ar prasčiau atliekam tam tikrus vaidmenis šitoj spektaklio visuomenėj, pasak Guy Debord’o, ir tiek.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kalinė prancūziškai yra La PrisoNNière, o ne La PrisoMière. Net triskart pakartota klaida – matyt, kopijuojant su klaida parašytą pavadinimą?

    Suintrigavo tema, susiradau internete rusišką „Kalinės“ vertimą (Nikolajaus Liubimovo) – ten irgi tas Segrevas išmestas. Galbūt Bieliauskas pasižiūrėjo į rusų vertimą ir tą patį padarė (irgi tik spėjimas).

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ačiū, Inga, už pastebėtą korektūros klaidą. Taip, pirmąkart rinkdamas be akinių prancūziškai padariau tą klaidą (kai mažosios, nn ir m supanašėja), o paskui jau kopijavau (dėl gudriosios è, kurią teko traukt iš „character map“). Pataisyt tokiu būdu kaip „reformatų“ pataisiau į „liuteronų“ neišeina, tad – geriau jau tenelieka ir klaidų, ir žymių. (Iš paties rašyto teksto gal net sunkiausia išžvejot korektūros klaidas – kol parašai, atmintinai išmoksti, be to, skaitai tik ekrane.)
    O kodėl lietuviškam vertime neliko Segrevo – pačios hipotezė labai rimta. Įdomu, o kaip vertimuos į kitas kalbas?
    Patikrinau vieną – Scotto Moncrieffo į anglų (http://gutenberg.net.au/ebooks03/0300501.txt) – ta pavardė yra: „All those buffoons who keep on reappearing, like Lebedeff, Karamazoff, Ivolghin, Segreff, that incredible procession, are a humanity more fantastic than that which peoples Rembrandt's ‘Night Watch’.“

    AtsakytiPanaikinti