(144) Akrostichas kaip denunciacijos priemonė

Gal ir nereikėjo pavadinime tos denunciacijos, būtų užtekę donoso ar įskundimo, bet kad būtent šį žodį mėgo vartot Kudirka, o būtent jo raštus vėl skaitinėdamas ir sužvejojau norimą papasakot nutikimą. Gal kam įdomu bus, nors tai ir joks atradimas. Kad ir kaip, lituanus sum, lithuanice nihil a me alienum puto, pasak Kudirkos.

1895 metais Ūkininko nr. 8, p. 63 Kudirka (pasirašydamas V. Kapsu) užminė mįslę:

Mįslys.
Dievas visad ant lupų, o širdyje velnias;
Akis tuojau užmerkia, išvydusi kelnes;
Vaikščioja atsiplėšus – įžadai mat toki;
Atmintyje tik laiko, kur atlaidai koki;
Tur liežuvį bjauresnį už gyvatės gylį;
Kasdien tupi bažnyčioj, nes tinginį myli.
Atmįki, kas tai butų, jei mįslius mįt moki?

Negalėdamas atmįt, peržvelgk pirmutines kiekvienos eilutės litaras nuo viršaus į apačią ir sudėk iš jų žodį.

Na, nemėgo Kudirka davatkų, labai nemėgo, net siūlė jas visas surinkt ir išplukdyt Amerikon. Esą „[b]ūtų net didelė nauda. Mes atsiliuosuotume nuo draugijos piktšašių, o Amerikoje, kur tinginius moka paverst į darbininkus, gal ir iš mūs valkatų ką gero padarytų.“ (Raštai, t. II, p. 598)
Atsakomojo eilėraščio ilgai laukt neteko – Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoj tų pat metų nr. 11, p. 85 buvo išspausdinta irgi mįslė:

Mįslys.
Kūnas nors silpnas, bet puikybe kaiszos;
Užia galvoje, gal jam protas maiszos.
Dievo nebijo, žmonių nesigėdi
Ir tankei ne savo vežime sėdi.
Retai ir ant sprando kam jis nejoja,
Kaipkada kitiems kelnes nusagioja,
Aprupinęs vieną, tů kitą moja.

Įspekite jus kas-gi cze toks būtų,
Ar-gi „V.K.“ niat į mįslį kliutų?

Šis nepasirašytas Punsko klebono Simono Norkaus (1841–1913) tekstas XIX amžiaus Lietuvių literatūros istorijoj pristatomas labai švelniai: esą jis „atspindi pasaulietinės ir katalikiškos inteligentijos polemikas spaudoje“ (2001, p. 439). Bet kad nelabai panašu į polemiką – konkretaus asmens, kurio pavardė „paslėpta“ akrostichu, suniekinimas, ir tiek. Na, ad hominem tai ad hominem, bet tikrosios pavardės nurodymas net pariebintai, paskutinėj eilutėj prirašant dar ir vardo pirmą raidę, – čia jau rimčiau (litera docet, litera nocet). Turint galvoj tai, kad už bendradarbiavimą lotyniškom raidėm leidžiamoj spaudoj grėsė realios bausmės, šitas akrostichas laikytinas skundo atitikmeniu, o ne polemika. Todėl visai suprantama Kudirkos reakcija, užfiksuota „Tėvynės varpų“ skilty (Varpas, 1895, nr. 12):

Būčiau neteisingu žmogum, jeigu, minėdamas apie denunciacijas ir žandarus, nepaminėčiau tūlo lietuviško laikraščio, kuris denunciaciją puošia net poezijos apdarais. Apoteoza denunciacijos rado sau priderančią vietą! Džiaukis, Jeruzalem! Eiliuotą denunciaciją (kiek ji teisinga, tai kits klausimas) parašė, matoma, davatkų „obliubenčius“ (jaunikis), ir tas dalykas mus pamokina, kad būtume atsargesni su ypatomis, ieškančiomis įkvėpimo pas davatkas. O žmonės, žmonės! kaip jums kerštas aptemdina protą ir apmarina sąžinę! (Raštai, t. II, p. 606)

P.S. (2016-01-18) Šiandien LLTI bibliotekon atkeliavo Simono Norkaus Rinktiniai raštai, išleisti pernai Punske. Atsiverčiu, ogi ten, p. 36–38, šitas tinklaraščio įrašas perspausdintas; gaila, kad autorystė net kriptonimu —vg— nenurodyta; labiau gaila, kad citatos „suredaguotos“ (nebūčiau leidęs taip elgtis, jei kas būtų kreipęsis dėl perspausdinimo).