(46) Dekabristai, Lotmanas, kaltė

Vakar (12-14) per „Время Свободы – Итоговый выпуск“ daugiausia, aišku, buvo kalbama apie Sacharovą – 20-asis mirtadienis. O užstrigo laidos pabaigoj buvęs gabaliukas apie dekabristų sukilimą, vykusį 1825-ų gruodžio 14-ą (senuoju stilium). Šį tą atgaminau: pradžioj buvo planuota, kad viskas vyks taikiai: bus atkreiptas būsimo caro Nikolajaus I dėmesys: reikia panaikint baudžiavą, nors galvose kirbėjo: reikia nuverst patvaldį ir priimt naują konstituciją. Gruodžio 14-os 11-ą ryto 30 karininkų išvedė į Senato aikštę Peterburge per 3000 kareivių ir laukė, kad sutrukdytų carui prisiekti. O tas jau buvo prisiekęs 7-ą ryto, nes atsirado išdavikas, ir apie dekabristų ketinimus buvo iš anksto žinoma. Be to, nepasirodė ir pradžioj sutikęs tapt naujuoju diktatorium Trubeckojus. Sukilėliai buvo apsupti ir „был сделан залп холостыми зарядами, не произведший эффекта. После этого артиллерия ударила по восставшим картечью, ряды их рассыпались“. Kaip ir būna tokiais atvejais, daugiausia žuvo tiesiog smalsuolių (iš policijos departamento ataskaitos):

При возмущении 14 декабря 1825 года было убито народа:
генералов — 2,
штабофицеров — 1,
оберофицеров разных полков — 17,
нижних чинов лейб-гвардии — 282,
во фраках и шинелях — 39,
женского пола — 9,
малолетних — 19,
черни — 903.
Итого — 1272 человек.

Laidos fragmento pabaiga privertė prisimint mokyklinį istorijos kursą, be to, grįžt prie Jurbarke pernai skaityto pranešimo: maištininkai vs revoliucionieriai (tai gan laisvas vertimas):

Andrej Šaryj: Yra toks mitas, labai gražus: sovietiniam filme Звезда пленительного счастья [1975] Rylejevas, kurį vaidina jaunas Olegas Jankovskis, kai nutrūksta kariant virvė, sako esąs laimingas galėdamas dukart mirt už Rusiją. Ar yra koks šio mito istorinis pagrindas?
Istorikas Jakovas Gordinas: Šito nėra. Tai tiesiog gražus romantinis prasimanymas. Ne skambūs žodžiai jiems tada buvo galvoj.
Šaryj: Sovietinėj istoriografijoj buvo teigiama, kad dekabristai – socialistinės revoliucijos pirmtakai. Iš mokyklos laikų prisimenu Lenino straipsnį, esą dekabristai pažadino Gerceną, o tas ėmėsi revoliucinės agitacijos. Jie pažadino Gerceną ar ne?
Gordinas: Gerceną jie tikrai pažadino. Bet ir Gercenas, ir dekabristai ideologine prasme nebuvo bolševikų pirmtakai. Nuostatos iš esmės skyrėsi: dekabristai siekė žmonėms kuo daugiau laisvių, o bolševikai atnešė nelaisvę.

Nebūčiau viso šito krapštęs, vertęs, jei ne vasarą išgirsta Jurijaus Lotmano mintis iš paskaitos apie dekabristus (bent man Lotmanas daug įdomesnis kaip kultūros istorikas, o ne semiotikas).
Nubausta dekabristų buvo išties nedaug: penki pakarti (pasak Gordino, iš principo tie, kurie pasisakė už tai, kad būsimąjį Nikolajų I reikia nužudyt), per šimtą išsiųsta į Sibirą. Ir Lotmanas toj paskaitoj taip pasuka mintį: tie, kurie buvo ištremti, nepalūžo; tragedija ištiko tuos, kurie išvengė bausmės – juos visą gyvenimą persekiojo kaltės ir gėdos jausmas, ir jie degradavo. Bent jau tokia Lotmano mintis galvoj užsifiksavo.
Beje, tas Lotmano paskaitas – „ Беседы о русской культуре“ (įrašyta 9-o dešimtmečio pabaigoj, †1993) radau internete: http://film.arjlover.net/film/. Nebuvau gyvo Lotmano girdėjęs. Nuostabus paskaitininkas. Įrašyta jo namuos Tartu. Jei ką domintų, „Pokalbių“ eilės nr. filmų sąraše 3691–3709; Звезда пленительного счастья 1193.

Pradžioj buvau užrašęs tokį P.S.: Kaip laikui bėgant vis dėlto keičiasi garbės suvokimas... (Ištryniau, tuščia frazė.) O paskui prisiminiau vieną iš tragiškiausių likimų: Juozo Palubecko, išdavusio Joną Žemaitį. Teisme 1954-ais jis pareiškė: „Iš visų čia esančių aš vienintelis esu kaltas, išdavęs savo draugus. Tėvynei aš nenusikaltau. Todėl prašau jų bausmę skirti man ir nuteisti mane aukščiausia, mirties, bausme.“ Prašė, kad jam padėtų išpirkt suvoktą kaltę. Padėjo. Abu buvo nuteisti mirties bausme. Žemaitį sušaudė 1954-11-26, Palubecką 1954-12-02 (norėtųs tikėti: nežinojo, kad ne jį pirmą).