(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2009-12-01

(38) Dėl juoko: pasibaigęs ruduo ir haiku pandemija

Spalio pradžia – Poetinis Druskininkų ruduo. Visas PDR almanachas – haiku. Prisiklausiau ir prisiskaičiau. Vienas iš svečių (Shintaro Asaka) net trieilį parašė ir padovanojo (žr. lapelio kopiją). Dvi antologijos, irgi šį rudenį perskaitytos: Haiku Vilniui knyga ir lietuviškų trieilių antologija, sudaryta Artūro Šilansko, Vėjo namai.
Kai 07-02 Druskininkuos išgirdau Regimantą Tamošaitį sakant, kad:
Nesaikingai mėgaujantis haiku, jais galima apsinuodyti. Haiku yra tokie maži cukriniai pyragaičiai, į kuriuos įdėtas druskos krislas. Nuo viso šito pykina, –
pagalvojau: ne, gal išvengsiu. Bet kai prieš porą savaičių Naujose knygose (1985, nr. 6; ieškodamas PLB projekto aprašo, visus numerius perėjau) radau Liongino Šepečio pastraipą (str. „Kultūrai reikalinga atmintis“ iš 1985-ais išėjusios knygos Kultūra ir mes):
Panašiai kaip japonų poetas, kurdamas haiku, septyniolika skiemenų stengiasi išreikšt kosminę tiesą, taip ir mes, turėdami ne per daugiausia praeities vertybių, stengiamės suteikti joms naujus apmąstymus stimuliuojančią prasmę, kad žiūrėdami į praeitį, pamatytume ir ateitį.
Uždavinys nelengvas, kūrybiškas, daugeliu atvejų ideologiškas (p. 3), –
ėmiau įtart, kad gali geruoju ir nesibaigti. Kad geruoju ir nesibaigs, supratau sužinojęs: net ką tik išdygęs ES prezidentas haiku piknaudžiauja:
He has penned several books – mainly on social and political issues – and is also an avid blogger and haiku writer.
He is said to sometimes compose the 17-syllable Japanese-style poems during political meetings and has been known to read out his compositions at such gatherings.
One offering on Mr Van Rompuy’s website is called EU Trio-presidency, but any message therein about his political ambitions is well concealed: “Three waves roll / Along the harbour / The trio’s home.”
TAI (fueki-ryuko?) ištiko šiąnakt: sapnavau PDR-2009 almanacho 142 puslapį su italo Tonio Piccinio haiku:
Un triangolo
di guattro lati –
finalmente capisco
(Trikampis, / o kampai keturi – pagaliau supratau). Ir kadras užstrigo ilgam oi ilgam. Nubudau siaubo ištiktas: mirė Miloradas Pavićius, o Svododa per miegus dukart pakartojo (lyg skaitytų haiku) Martinaičio „Instrukcijos Kukučiui, paleistam iš daboklės“ pabaigą:
nesuprantant
suprasti
ko nereikia
suprasti
P.S. Iš ryto pagalvojau: tai buvo užuomina, kodėl Pavićius mirė negavęs Nobelio: todėl, kad negavusiųjų kompanija šaunesnė nei gavusiųjų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą