(43) Rastinukai, iv: Vaižganto sapnas, 1904

Minint lotyniškai lietuviškų raidžių grąžinimo 10-metį, 1914-05-02 Vaižgantas Mintaujos Lietuvių šelpimo draugijoj ta proga skaitė paskaitą. Prisiminė ir savo sapną:

Sapnuoju vieną sykį. Darganotą dieną į menką mano klebonijėlę nakvotų užsuko patsai imperatorius su savo šeimyna. Rytą išleisdamas, apsikabinau jį pusiau it Jokūbas angelą ir tokiuo pagavimo balsu ėmiau jį melsti, kad pagaliaus leistų mums spausdinti savo raštus, taip stačiai pasakiau: „Nepaleisiu, kol nepasirašysi!“ – jog jis meilingai nustebo ir taręs: „Vot čiudak...“ – pasirašė. Tai buvo priešaušris 24 d. balandžio [naujuoju stilium – 7-0s gegužio]... (Vaižgantas, Raštai, t. 9, 1998, p. 49)

Šyptelt privertė Nikolajaus II „meilinga nuostaba“ ir žodinė reakcija sapne. Išties – čiudnas Rusijos imperijos pilietis buvo Juozas Tumas.
Beje, Osobyj otdel Učonago komiteta Ministerstva narodnago prosveščenija 1898-ais pranešime buvo įrašęs: „kad ne tas abėcėlės klausimas, lietuvių tauta būtų pati ramioji visoje Rusijoje“ (cit. iš Vaižganto paskaitos, p. 51).

Digresija. Be kita ko, Vaižgantas toj paskaitoj prisimena ir reakcijas raides grąžinus.

Kada vieni, susilaukę lietuvių spaudos „laisvės“ (oi, kaip toli esama nuo raidžių laisvės iki tikros spaudos laisvės!), netilpo kailyje iš džiaugsmo ir norėjo išbučiuoti visus, kas tik pakliuvo, kiti laikėsi šaltai, žiūrėjo sarkastingai. [...] Jie buvo liūdni, nusiminę ir prikaišiojo pirmiesiems:
– Jūs sakote: tai mūsų laimėjimas? Klystate: tai vyriausybės laimėjimas. Ji atsuko garo katilo kranaitį – katilas nusišnypš ir atšals... Būtų geriau buvę, kad dar bent dešimtį metų būtų mus pavarginę...

Ir daro išvadą:

Šiandieną [...] aiškiai matome, apčiuopiamai jaučiame, jog anųjų kairiųjų lietuvių gerokai, nors nepilnai, klysta. Laisvėje, tegu sau vien jos šešėlyje, atvirai darbuodamies, per dešimtį metų mes padarėme šimtą kartų daugiau darbo, neg būtume padarę nelaisvėje paslapčiomis (p. 44–45).

Skaitant prisiminė gorbačioviniai laikai. Juk tada irgi buvo manančiųjų: visos perestrojkos ir glasnostys – tik kad būtų nuleistas garas (koks nuošimtis valdžios viršūnėlių irgi taip pat galvojo?), o ir Sąjūdį ar tik ne KGB įkūrė: kad naivuoliai atsiskleistų ir būtų lengviau visus susemt.
Irgi „gerokai, nors nepilnai, klydo“? Vis dėlto ir raidžių grąžinimas, ir glasnost’ greičiau buvo džino paleidimas iš butelio. Pervertinant parūdijusių sklendžių ar pairusių nuleidžiamųjų užtvankų galimybes.