41 įraše buvo ir toks gabaliukas:
O [Vilio Normano] išminties raiškos viršūnė – amfibolija: „Tylėti negalima kalbėti.“ Rašydamas lrytui.lt, sužibėjo kita: „Pasibaisėję tuo, kaip atvirai ir be kompromisų čia vaizduojamas gyvenimas, kritikai padarė išvadą: drausti, negalima leisti. Ir tik dėl ne vietoje padėto kablelio ši išvada tapo visiška nesąmone.“
Tik po kurio laiko išplaukė iš atminties Vlado Šimkaus eilėraštis iš
Bičių pabėgėlių, kur amfibolija sužaista ir kūrybiškai, ir autoironiškai:
Pakarti negalima pasigailėti
Nuo seno visiems žinoma, kad būtiniausi poetinio darbo atributai yra kaukolė, žvakė ir taurė. Tačiau pats kūrybinis procesas gal dar ne kiekvienam suprantamas. Pasistengsiu jus supažindinti su savo virtuve (aišku, poetine).
Taigi vakare uždegu žvakę, nušluostau nuo kaukolės dulkes ir sėdu už stalo. Įkvėpimo ilgai laukti nereikia. Jau po kelių taurių gyslomis nuzvimbia šviesus, kiek nerūpestingas motyvas, kuris be didelių pastangų išsilieja popieriuje:
Aš, vienišas žmogau, laimingas.
Didingas tas, kas neigia mirtį.
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį!
Stiprės brolybė. Negi verta
mąstyti? Artimą mylėti!
Tačiau nesąmonė – pakarti.
Negalima! Pasigailėti.
Užrakinu eilėraštį į seifą (kad kas neišvogtų mano įvaizdžių) ir išgeriu dar keletą taurelių. Keista, bet ankstesnio džiugesio nebejaučiu. Priešingai – mano kakta ima niauktis, širdį vis įkyriau graužia abejonių kirvarpos. Žvilgsnis darosi mąslus, analitiškas, ir netikėtai gimsta antras aštuoneilis:
Aš vienišas, žmogau? Laimingas?
Didingas? Tas, kas neigia mirtį?
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį,
stiprės brolybė... Negi? Verta
mąstyti. Artimą mylėti?
Tačiau... Nesąmonė pakarti.
Negalima pasigailėti.
Metu eilėraštį į kampą ir, norėdamas užlieti prieštaravimų gaisrą, dar išgeriu. Deja, pageidaujama būsena nebegrįžta. Kuo toliau, tuo labiau griežiu dantim, susidraskau naujus marškinius, o gūdūs it vidunaktis žodžiai persmelkia mane visą:
Aš vienišas, žmogau laimingas.
Didingas tas, kas neigia. Mirtį
šaukiu! Lai amžinai užminga
visi. Skausmai, sukaustę širdį,
stiprės. Brolybė? Negi verta!..
Mąstyti, artimą mylėti...
Tačiau nesąmonė! Pakarti!
Negalima pasigailėti.
Atrodo, po to dar gėriau. Iš nevilties. Man pačiam ne visai aišku, kaip sukūriau ketvirtąjį eilėraštį, kurį bene teks nurašyti į kūrybinius nuostolius. Prasmė jo gana lėkštoka, nebent kam pasirodys įdomus kaip eksperimentas:
Ašvieni, ša. Sžmo gaulai minga, s!
Didinga Staska, s! Neigiami. RTĮ.
Šauk, Iulai, am! Žinai, užm. Inga.
VISI. Sk. Ausmai suka ustę Š. ir Dį.
St. Iprės; brolybėn, Egi!.. V. Erta
„Mąsty“. Ti ar ti? Mąmylė ti.
Tači, au! Nesą mon ėpak arti.
Ne! Gali mapa Sigai lėti!
O rytą beliko apsirišti galvą rankšluosčiu, iššluoti sudaužytos kaukolės šukes ir, viską susintetinus, šitaip išreikšti prieštaringą XX amžiaus žmogaus būtį:
aš vienišas žmogau laimingas
didingas tas kas
neigia mirtį šaukiu
lai amžinai užminga visi
skausmai sukaustę širdį
stiprės
brolybė
negi verta
– – – – – – – – – – – – – –
mąstyti artimą
mylėti tačiau nesąmonė
pakarti negalima pasigailėti
Šis Šimkaus eilėraštis – vienas įdomiausių kūrybos proceso demitologizavimo, poetinės virtuvės išslaptinimo pavyzdžių. Kūryba kaip daryba.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą