(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-03-30

(841) Laiškų dėžę tuštinu, ii: Vytauto A. Jonyno atsiminimai apie Bronių Krivicką

isokių sumanymų būta; tiksliau tariant, visokiausių neįgyvendintų sumanymų.
Vienas jų, praeitam amžiui baigiantis sukiojęsis galvoj, buvo toks: parengt atsiminimų apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną rinkinį.
Nemažai buvo išspausdinta Sietyne, dalis – tik iššifruota, bet nesutvarkyta, be to, dar ėmiau prašinėt, kad parašytų.
Kreipiaus ir į istoriko prof. Igno Jonyno sūnų Vytautą A. Jonyną (†2004-03-24 Ottawoj) bei Moniką Bernotavičiūtę-Jonynienę (†2007-03-16 ten pat) prašydamas prisimint minėtus asmenis, su kuriais tuo pat metu studijavo, ir, jei tik išeitų, leistis į lankas – prisimint ir aplinkos žmones, jaunystės laikų nuotaikas, ir kt., taip pat klausiau, gal turi nuotraukų, tinkamų atsiminimų knygai.
Štai Jonyno laiškas ir jo atsiminimai (renkant tekstą pasigalvojo: ar yra dar kas užfiksavęs žvilgsnį į ateitininkus iš šono?; dažniausiai juk savi savus prisimena).
Montréalis 1999 birž. 9 d.
Gerb. pone Gasiliūnai,
Nekas išėjo, kaip matysit, iš mano bandymo papasakot skaitytojams apie tarpukario jaunimo nuotaikas bei mentalitetą. Pikčiausia tačiau, kad man nepavyko prikalbint Monikos parašyti savuosius atminimus. Girdi, jos plunksna pernelyg aprūdijusi, o berti trivialybių ji nenorinti. Net kai siūliau jai padėti, prasimanęs klausimų lapelį, vis vien jai pasimatė tai baisia laiko (kuris kuičia senatvėj) gaišatim.
     Žinoma, ji prisimena Bronių kaip labai mielą kolegą korporantą [t.y. ateitininką šatrijietį], pašnekovą, palydovą, ne, dink Dieve, kavalierių-dūsautoją. Aš vaizdavausi Bronių kaip jukinusį Moniką savo samojum, bet jai jis prisimena kaip Aisčio ir Radausko posmų deklamuotojas.
     Toji mano rašinio dalis, kurioj aš kalbu apie pažintį su Krivicku, Monikai pasimatė dalykiška, ne kokie fantazijos pramanai. Kai dėl bendros mano straipsnio trajektorijos, jos nuomone, tenka jį patikėti jūsų visiškai nuožiūrai. Su tuo aš pilnai sutinku.
     Tikiuosi, kad per daug nevėluoju ir neapviliu.
     Tiktai dabar man toptelėjo mintis, kad Bradūnai neabejotinai remia jūsų projektą. Perteikit Jiems mudviejų su Monika linkėjimus.
                                                                                                                                                                                                                        VytJonynas
P.S. Nuotraukų Monikai nepavyko išsaugoti.

Trumpa mano pažintis su Bronium Krivicku 
Neprisimenu kuris išminčius (o gal šiaip etiketo sergėtojas?) yra pareiškęs, kad apie save pliaukšti esą nekultūringa, nemandagu ir paprasčiausiai nepadoru; bet man kitaip neišeina. Kaip kiekvieno ilgiau užsibuvusio šioj žemėj piliečio, mano atminties koridoriuos apstu visokių dūlėsių bei trūnėsių. Deja, nekas iš jų susilipdo, norint prisiminti, kas dėjosi prieš penkiasdešimt su viršum metų. Tenka gudraut išprotavimais. Atstatinėt laiko ir vietos koordinates. Prisimint, kas tave, naivų jaunuolį, tuomet guodė, džiugino ar žeidė, kokiais prietarais tikėta, idant išryškėtų patikimesnis požvilgis, kaip sueita sąlytin su žmonėm, su kuriais, pagal visas logikos taisykles, nepriderėjo suartėt.
     Iš esmės manoji pažintis su Bronium Krivicku yra geriausias tokio atsitiktinumo pavyzdys. Užtat tikiuosi, kad visi mano lankstai, digresijos nepykins skaitytojo, nes tik jais vienais galiu atkurti laikmečio dvasią.
     Tai va, nebuvo jokio logiško pagrindo mums sueiti ir suartėti. Pernelyg daug kas mus skyrė, nors gyvenom tuose pačiuose miestuose. Ir socialinė padėtis, ir pasirinktas studijų objektas, ir pasaulėžiūriniai dalykai ar, sakysim, užsiangažavimas visuomeninei veiklai. Aš buvau vienišius miesčioniukas, taurus Žaliojo Kalno sūnus. Bronius augo ir mokėsi provincijoj, Biržų, jei neklystu, gimnazijoj. Mano pasirinktoji studijų šaka buvo romanistika, atseit prancūzų kalba ir literatūra. Bronius studijavo (net ne tam pačiam fakultete) būriškąją lituanistiką. Manęs nesugundė nei skautai, nei jokios madingos korporacijos. Tuo tarpu Bronius nuo pat gimnazijos dienų priklausė pusiau pogrindinei ateitininkų organizacijai. Vėliau pasirinkdamas bene pažangiausią jos padalinį – „Šatrijos“ korporaciją.
     Kitaip sakant, maišėmės skirtinguos mikrokosmuos, nors aš priklausymo ideologiniam vienetui reikšmingumą ėmiau suvokti gana vėlai. Būtent, kai įstojęs į Karo Mokyklą kandidatu į aspirantus, buvau nugrūstas atlikti pirmojo apmokymo pėstininkų pulke Kėdainiuos. Jei ne toji karinė prievolė, būčiau galėjęs ir toliau ignoruoti Teologijos-filosofijos fakulteto auklėtinius bei auklėtines. Mano draugų ir pažįstamų tarpe to katalikiškojo fakulteto reputacija buvo nekokia ir į jo studentus žvelgėm pašaipiai. Netgi silpnoji lytis netraukė savęspi. Nespėjusios įsisavinti flirto ir koketavimo menų kresnutės pirmakursės trenkė mums, kaip sakydavom, „kaimiška sveikata“. Bet jų mutacija būdavo nuostabiai greita. Retai kuri po devynių dešimties mėnesių kuo skirdavos tiek rėdysena, tiek stotu nuo mūsų Laikinosios Sostinės aušrokių ar kazimieriečių.
     Kitaip buvo vyrų atveju. Jų rėdysena ir laikysena išlikdavo nepasikeitusios. Dažnai jie pasilaikydavo net tarmišką tarseną, ypač broliai žemaitėliai. Bet užvis labiau pasižymėdavo konformizmu, prieraišumu prie tradicinio mintijimo, keliaklupsčiavimo prieš autoritetus, ypač dvasininkijos šulų atveju. Žodžiu, jie puikiai atatiko stereotipą, sakantį, jog „jie išėję iš kaimo, bet kaimas iš jų neišdvankęs“.
     Visa tai atsivėrė man atsidūrus pirmą kartą apskrities mieste, stažuojant pulke ir susidūrus su mažaraščių puskarininkių mailium. Gera prisiminti, kad Lietuvos kariuomenėj „diedovščinos“, bent tokios kaip raudonojoj armijoj, nebuvo, bet šūksniai à la „Čia tau ne universitetas!!!“ skardėdavo dažnokai. Mes, naujokai („šlapumas“, kaip sakydavo baigiantys prievolę), sudarėme gana mišrią publiką ir daug kas buvo nauja. Kadangi tuo metu dar tebesiautė Ispanijoj pilietinis karas, atokvėpio tarp pratimų metu užvirdavo debatai ir neišvengiamai atsiskleisdavo visame plotyje ideologinė sklaida; ar, teisingiau, jos nebuvimas. Ir, žinoma, nepakanta skirtingai nuomonei.
     Savaime aišku, bematant išsiskyrė rėksmingumu pats atžagareiviškiausias elementas, nustelbdamas nuosaikiau, kritiškiau galvojančius.  Jų elgsena vien patvirtindavo mano išankstinius įsitikinimus. Paradoksalu, kai aš užsiminiau vėliau Monikai apie tuos šatrijiečius, jinai sutiko, kad tai buvę „trenkti“ vyrukai, bet paaiškino man, kad jie neturėję jokio svorio korporacijoj. Visi, girdi, iš jų šaipęsi, ypač iš pasinešusių į  prievaizdas ir drausminimą, varinėjimą išpažinčių.
     Buvo, kaip netrukus pastebėjau, dar kita grupė ateitininkų, su kuria man nesisekė užmegzti patvaresnio ryšio. Ją sudarė nebe karštakošiai ekstremistai ar sielų žvejai, bet ramūs, paslaugūs ir kupini panabažnystės šventos jaunuoliai. Tą polinkį į dievotumą, jei ne mistiškumą, jie, matyt, buvo įsigiję nuo mažens, natūraliai. Nuo mažens nebuvo jiems atgrasi ir kunigija, kaip kad man, kauniečiui šaligatvio padarui. Nelaimei, ilgainiui visa tai išsivystydavo į užsisklendimą viename siaurame rate. Jie bodėjosi kitų pakraipų spauda ar tezėmis; daugiau mažiau baidėsi veikalų, įrašytų Indeksan, ir apskritai jų apsiskaitymas būdavo vienakryptis.
     Kita vertus, tas konformizmas turėjo neginčytinų pliusų. Ir tada, ir vėliau, kai buvome nublokšti stažuot į toliausias pagaires, aš įsitikinau, kaip paveikiai, be jokios trinties tie zakristijose brendę žmonės įsijungdavo į vietinę bendruomenę. Kai mes, vienišiai, nuobodžiaudavom nežinodami kur dėtis ir ką veikti, jie būdavo kviečiami į vaišes, šokius ar jaukias pavakares klebonijoj. Kaip savi žmonės, įkinkyti į tuos pačius pavalkus. Ar, teisingiau, nelinkę iš jų ištrūkti.
     Paradoksalu, bet manoji nuomonė apie katalikiškojo fakulteto auklėtinius, pačioj pradžioj nekitusi, tolydžio pradėjo aižėti. Priežastis buvo to landaus jaunimo polinkiai į savišvietą ir saviveiklą. Pradžioj kažkas (Bradūnas?) paskolino man Antruosius Vainikus. Ėmė regztis pašnekesiai nebe apie respublikonus ir Alcázaro didvyrius, bet apie savo raštiją. Kažkas susimokė su pulko auklėtiniu, grojančius orkestre, Juozu Padleckiu (vėliau pasivadinusiu Indra ir tapusiu solistu ir kompozitorium), ir susitvėrė mūsų sekstetai/oktetai. Tų entuziastų dėka – jų tarpe buvo studijuojantys konservatorijoj dainininkai bei instrumentalistai, netgi vienas vilnietis Juodosios Magijos Maestro – rudeniop buvo surengtas Kėdainių visuomenei visai šaunus literatūros ir meno vakaras, kuriame dalyvavo ir mūsų literatai.
     Apmaudu, kad mano atmintis tiek sušlubavusi, kad nebežinau, kas jie tokie buvo. Esu tikras, kad kartu su manim Kėdainiuose kareiviavo Pranas Kozulis – gerokas originalas, bet užvis pagarsėjęs savo „mutiniu“, tokiu plutų ir pasaldinto vandens srėbalu. Bet ar susipažinau su Kaziu Bradūnu tenai, ar vėliau, nebeprisimenu. Panašiai su Eugenijum Matuzevičium. Prisimenu jį bampsint kažkokį dvieilį per šūdoplaką (taip mes vadindavom tankinę rikiuotę). Skambėjo tarytum kažkas rašyto bažnytine slavų kalba, kol supratau, kad tai tarmiška erotinė talaluška. Žinau tik tiek, kad nebūtinai buvojimas būryje suartina žmones. Manojoj laidoj aspirantais buvo Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevičius, Pranas Kozulis, Julius Kaupas ir kiti, bet faktiškai per tuos metus susibičiuliavau vien su Julium Kaupu. Kitos pažintys liko kepurinės.
     Kai grįžom į Aukštosios Panemunės kareivines, visi tie debiutuojantys rašytojai ir toliau rodė tą patį veržlumą uzurpuodami Kariūno puslapių erdvę, kartais prasikalsdami kokčia propaganda. Neįtikėtinas jų nuopelnas tačiau buvo tai, kad jie išsiprašė iš Mokyklos vadovybės, kad leistų mums vykti visu būriu į valstybinės literatūros premijos įteikimo vakarą, nors laureatė – Saliomėja Nėris  – jame ir nepasirodė.
     Jei tenka pasiklysti visose šiose digresijose, tai pirmiausia todėl, kad volens nolens turiu prisipažinti, kad, nežiūrint susidarytų pažinčių su pavieniais asmenimis, ateitininkijos pasaulis liko man svetimas. Kai vokietmetyje jie vėl atkuto imdami rengti savo literatūrines popietes, aš jų nelankiau. Faktiškai galutinai nuo prietarų apie šatrijiečių „dogmatiškumą“ mane išgydė Monika ir Alfas Nyka-Niliūnas, supažindindamas su savo draugais. Taip pat Teatro seminaro sueigos, kuriosna buvę šatrijiečiai lankėsi dar bolševikmetyje.
     Pirm sutikęs Bronių Krivicką žinojau, kad jo esama aštrios plunksnos eseisto, laimėjusio pripažinimą savo straipsniu apie Joną Kossu-Aleksandriškį. Studentės mėgdavo pabrėžti, jog tą straipsnį labai išgyręs prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, pramatydamas Krivicką savo asistentu. Reikia pripažinti, kad visa tai anaiptol nepaskatino Broniaus puikybėn ar kokion retorikon ex cathedra. Bent man Krivickas niekad nesudarydavo įspūdžio, jog jo esama siaurų pažiūrų asmens. Brukančio kitiem savo kategoriškus teiginius.
     Žvelgiant iš nūdienės perspektyvos, beveik daros graudu, kaip anuomet mažai buvo galimybių įsisiausti neklaidingumo apsiautalan. Juk nebuvo tada jokių prašmatnių egzistencializmo, struktūralizmo, postmodernizmo ar semiotikos altorėlių, kad, pasisavinus liturginę jų kalbą, būtų galima mistifikuoti auditoriją. Daugių daugiausia buvo galima blykstelt savo erudicija  pacitavus Walzelio, Ermatingerio, na, dar Benedetto Crocės pavardes, kurių šiandien niekas nebemini.   
     Taigi dažniausiai sutikdavau Krivicką Teatro seminaro sueigose, nors tikriausiai jis maišydavos ir kitur; auditorijose, kuriose skaitydavo  nuostabius savo kursus apie Gogolį ir Dostojevskį Motiejus Miškinis. Gal buvo jis Paryžiaus Komunos minėjime, kur meninę dalį atliko būsimojo Švedo ansamblio branduolys. Gal užsukdavo į prof. Karsavino filosofijos įvadą, nežinau.
    Maloniai nustebinusioj mane savo atsiminimų knygutėj Dana Rutkutė rašo, kad šalimais jos vienu metu gyvenę du, jos akimis, labai rimti vyrai biržiečiai – Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas. „Jie buvo išsilavinę, bendraudavo su žymiaisiais to meto literatūros žmonėmis, žinodavo, kas įdomaus ir vertingo vyksta universiteto auditorijose“ [Mano jaunystės teatras, 1994, p. 8]. Nesunku sutikti su šia atestacija, nors mano atmintyje Broniaus Krivicko figūra toli gražu nesigiminiuoja su Eugenijum Matuzevičium, bet veikiau su Mamertu Indriliūnu. Ištikimu jo „ginklanešiu“ ir geraširdžiu vaikinu, pelniusiu visų prielankumą savo W.B. Yeatso vertimais, kuriuos kažkaip visi mokėjom atmintinai, ypatingai „Innisfree“. Juos dažniausiai visur matydavai drauge.
     Niekas turbūt negalėtų prisiminti, ką kiekvienas yra porinęs Teatro seminaro posėdžiuos ar ką dėstęs savo referate. Niekas neišliko atmintyje nei iš tos popietės, kurioj Krivickas skaitė savo pjesę Pušį ant kalno – išskyrus tai, kad ją sukirto prof. Balys Sruoga. Man ji buvo irgi svetima savo buitiškumu ir dvasia. Pernelyg primenanti panašaus sukirpimo natūralistines pjeses kaip Blaumanio Indranai (Sruogai toks natūralizmas buvo peilis). Aš pats tikriausiai nebuvau jos gynėjas. Nerodė jokio solidarumo su autorium nei auditorijoj sėdėję šatrijiečiai. Paties Krivicko reagavimo į nepalankius atsiliepimus nebeprisimenu. Žinau tik tiek, kad jeigu mano pasisakymas ir nebuvo jam mielas, jis neparodė man jokios pagiežos.
     Kartkartėmis tekdavo susitikti studentų šokių vakarėliuose. Manęs niekas taip ir nebuvo išmokęs „irstytis“, kaip sakydavo Kaupas, o Monika buvo anuomet aistri šokėja. Tai, būdavo, aš laikau jos paltą („meškos kailį“) ir šnekučiuojuos su tokiu pat prastu šokėju kaip aš Krivicku. Aptardavom koncertus, spektaklius, literatūrą, pasirodžiusius debiutus laikraščiuos... Dažniausiai mudviejų nuomonės sutikdavo.
     Vienas tačiau pokalbis įsirėžė ilgam. Vieną dieną Bronius pareiškė, kad jį sužavėjęs Leono Švedo rinkinys ir kad būtinai turėtumėm mudu su Monika su juo susipažinti.
     Kadangi studentai pažinojo mane kaip ilgametį Teatro seminaro narį, pasitaikydavo man kada ne kada susilaukt prašančių susipažint su rankraščiu. Dažniausiai tai būdavo kokios pjesės mašinraštis, nors buvo man atnešęs savo Vizijas ir Mačernis. Jos, tarp kitko, man patiko ir mano pastabos mudviejų santykių nesutrikdė. Ar Krivickas buvo davęs kitiems pasiskaityti savo Pušį ant kalno nežinau, bet man to rankraščio jis nebuvo patikėjęs.
     Tačiau jam regimai knietėjo pažinti mūsų nuomonę apie Leono Švedo lyriką, kuri, jo manymu, esanti pranašesnė už kitų debiutuojančių poetų kūrybą. Jo entuziazmas buvo toks didelis, jog mes pravarėm pro moglius visus jaunuosius lyrikus – Kazį Bradūną, Vytautą Mačernį, Horacijų Nyką-Niliūną, Pranę Aukštikalnytę, Henriką Nagį ir t.t. Nė vienas jų, Krivicko nuomone, neprilygstąs Švedui.
     Kadangi man pačiam patikdavo Švedo eilėraščiai, skelbti spaudoje, mudu radome bendrą kalbą, nors aš negaliu atspėti, kodėl to pašnekesio prisiminimas iki šiol mane persekioja. Kaip žinom, tas Leono Švedo rankraštis pasimetė karo vėtrose. Vienas kitas posmelis pasirodė Sietyne ir leidžia spėti, kad autoriaus neviltis ir apokaliptinės vizijos buvo tikrai nauji tonai mūsų tuometinėje poezijoj. [*] Gal net autentiškesni negu Henriko Nagio „metafizinis sielvartas“.
     Bet gal būta ko kito. Rodyti draugam, kas sukurpta, yra banalus reiškinys. Kas kita, kai pasišaunama žūtbūt įtikint kito kūrėjo kūrybine galia. Tuo žestu įrodomas pasitikėjimas kito kritiko įžvalga ir literatūrine nuovoka. Tai neabejotinai pakuteno mano savimylą, bet taip pat leido mums su Monika pajust, kad Krivicko asmenyje turime tiesų žmogų ir ištikimą draugą. O tokių jausenų blyksniai niekad gyvenime ne per dažni.
     Bet gal tas pošnekis ženklino tašką, kada pasimirė sava mirtim mūsų jaunystė, kada pasimatė nebeverta sielotis naujų talentų pripažinimais ir kitais nerimtais užsikepimais.
     Monika yra įsitikinusi, kad paskutinį kartą buvom susitikę su Bronium, Antanu Strabuliu, galbūt Nyka ir kitais kažkokiam Kauno kieme. Krivickas tada jai pareiškęs savo apsisprendimą niekur nesitraukti, stoti į miško brolių eiles.
     Kaip išranki ir nepatikima mūsų atmintis! To susitikimo aš visai neprisimenu, nors pati situacija visiškai reali. Visi buvom tuomet pasimetę, gyveną iliuzijom, laukią patarimo, pilni kraupių nuojautų, kad būsimoji priespauda bus dar aršesnė nei pirmoji. Visiem aidėjo ausyse paprastų žmonių pašnibždos, kad „Ponai bėėgaa!“
     Nežinau, ar Bronius buvo perėjęs kokį karinį apmokymą, parengtį, bet pats faktas, kad jam pavyko ilgai būt neišduotam, liudija, kad žmonės juo tikėjo, jį gerbė, slapstydami ir globodami.
*] — Leono Švedo mašinraštinis eilėraščių ir sonetų rinkinys Likimo šalys, datuotas 1944-ais, niekur nedingo, turėtų būt saugomas Literatūros ir meno archyve, Eugenijaus Matuzevičiaus fonde. Sietyne (nr. 8, p. 124–129) buvo paskelbta ne vienas kitas posmelis, o devyni sonetai iš to rinkinio. Antrojo pasaulinio karo antroj pusėj rašyti Švedo eilėraščiai nepateko rinktinėn Poezija (1995), ten tik kurti jau Lenkijoj 1946–1982-ais. Vargu ar kada išeis kas nors panašaus, kaip „Versmių“ serijoj buvo antologija Lietuvių sonetas (parengė Henrikas Bakanas, įvadas Viktorijos Daujotytės, 1985). Leono Švedo egzistencinio apmąstymo sonetai (taip vadindavos jųjų publikacijos karo metų periodikoj, pvz.: Naujoji Lietuva, 1944-03-26, nr. 73, p. 5), kaip ir Broniaus Krivicko po karo kurti sonetai, būtini šio žanro panoramoj.

2 komentarai:

  1. Argi teisybė, kad S. Nėris nepasirodė vakare atsiimti Valstybinės literatūros premijos?

    Jonas Grinius („Aiduose"):

    Už "Diemedžiu žydėsiu" poetei buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. Jei S. Nery tada būtų buvusios simpatijos komunistams gyvos, kaip 1931-32 m., ji būtų turėjusi arba tos premijos nepriimti (nes ji buvo išmokama autoritetinės tautininkų valdžios), arba bent neateiti į premijos įteikimo iškilmes. Tačiau S. Nėris tą premiją priėmė per iškilmingą aktą, specialiai ta proga suruoštą Valstybės teatre (1939 1.13). Ji tada nerodė jokių protesto ženklų ne dėl to, kad jai rūpėjo premijos pinigai, bet dėl to, kad nebeįsivaizdavo esanti galinga moteris, kuri turi reikštis taip pat politiškai.

    Kuris čia painioja?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jonynas painioja. Ir Lietuvos žinių, ir Lietuvos aido liudijimu, 1939-02-13, pirmadienį, šv. ministras prof. Tonkūnas įteikė jai premiją, buvo gausiai apdovanota gėlėm ir dar trumpai pašnekėjo.
      Atmintis yra kūrybinga pokštininkė. „Atitaisinėt“ atsiminimus būtų nei šis, nei tas; aišku, įdomiausia būtų spėt, kodėl žmonės vienaip ar kitaip prisimena arba neprisimena, bet tai slidus reikalas.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)