(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-07-01

(1097) Visiškai tarp kitko: digresija skaitant Lukos Lesauskaitės rašinį

„Lietuvos (ne)vizija“, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui, Naujajam Židiny-Aiduos (š.m. nr. 4, p. 10–12).
Po Kovo 11-osios gimusieji ir turėtų svarstyt apie tą laiką, kuris mum praeitis, o jiem istorija. Teisėju savo byloj nieks negali būt, nebent advokatu. Mūsų prisiminimai, tuolaikiai pasvarstymai tik tyrimo šaltiniai, o ne tyrimas. – Mintis šonan nuklydo nuo šių pastraipų:
Taigi trys išskirtos idėjos – materialinės gerovės, moralinio apsivalymo ir teisinio atkūrimo – galėtų būti pavadintos savotiškais nepriklausomos Lietuvos (pro)vizijos elementais, tačiau savaime aišku, kad jie neaprėptų visų tų ateities vaizdinių, kurie kūrėsi ir keitėsi tiek viešojoje erdvėje, o turbūt dar svarbiau – privačiuose pokalbiuose ir intymiose svajonėse. Visi žinome vieną iš Atgimimo metais atsiradusių idėjų – „gyvensime kaip Švedijoje“. Tačiau tyrinėjant to meto šaltinius tokie pasvarstymai išnyra tarsi iš miglos, nes kas taip pasakė ir kur tai parašyta, surasti labai sunku. Tai svarbu ir simptomiška, nes sufleruoja mums, kokiais pavidalais anuomet vizijos kūrėsi ir sklido visuomenėje, į ką rėmėsi ir kaip mitologizavosi, o gal pirmiausia atsirado kaip mitai ar anekdotai, nors iš tikrųjų apeliavo į pačią sovietinio žmogaus esmę – jo troškimus ir baimes. Tokios vizijos, kaip „gyvensime tarsi Švedijoje“, gal neturėjo konkretaus šauklio ir aiškaus turinio, bet jos tūnodamos šešėlyje ar išnaudojamos (vėlgi) instrumentiškai paramai pritraukti (ir negalvojant apie tolimas pasekmes), formavo ir nešė į priekį kitas – gal net galėtume sakyti – tam metui politiškai korektiškas vizijas.
Aišku viena, kad visas idėjas jungė bendras siekis – sugriauti tai, kas yra, atlyginti skriaudas ir žalą, o tada jau bus galima kurti Lietuvą. Visi norėjo išsilaisvinti ir gyventi geriau. Kaip geriau, niekas nežinojo, bet norėjo negyventi taip, kaip gyveno iki tol. Tai lyg ir paaiškintų žodžių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ kilmę: ne už tokią, nes nežinojome, už kokią, neturėjome bendro visuotino plano Lietuvai, ką norime pasiekti, kaip ji turi atrodyti, kaip kurti ateitį. Žmonės turėjo skirtingus įsivaizdavimus, parsineštus iš savo „kolbos“, todėl ir interpretuoja kiekvienas iš savo perspektyvos. (p. 12)
Mėginau prisimint, kokios idėjos siejos su nepriklausomos Lietuvos vaizdiniu mano galvoj: žodžio ir sąžinės laisvė; kaip pasiklosim, taip išsimiegosim, t.y. patys būsim atsakingi už savo gyvenimus; daugiau teisingumo. Bet ne apie tai šita digresija. — Apie posakį „gyvensim kaip Švedijoj“, kas turėta omeny. Manyčiau, migla galėtų prasisklaidyt susiejus jį su labai didelei tautos daliai neklystančio autoriteto statusą turėjusio (ir tebeturinčio?) Justino Marcinkevičiaus prisiminimais apie tuos laikus nuo Kovo 11-osios praėjus 10-mečiui (jau nebeinančio Dialogo, mokytojams skirto savaitraščio, visas 2000 III 10 numeris tam jubiliejui buvo skirtas):
Baltijos kelias, – ne Kovo 11-oji – man buvo aukščiausias emocinis ir pilietinis patyrimas. Tada buvo taip didinga ir taip paprasta. [...] Man atrodė, kad su nepriklausomybės atgavimu įžengsim į rojų. Bet įėjom į žemę. (JustM, „Žemėj gyvenimas žemiškas“, p. 14)
Tikrai daug tą laiką išgyvenusių, manau, labai panašiai įsivaizdavo. Taigi ne konkreti valstybė, o gyvenimas (kad ir žemiškam, bet) rojuj turėtas omeny sakant „gyvensim kaip švedijoj“; būtent mažąja raide tą švediją ir reiktų rašyt. Ši svajonė įžengt į rojų paaiškintų ir troškimą vienybės ir santarvės, kai jų nebegali iš principo būt, politikos kaip iš esmės nešvaraus dalyko suvokimą, gal ir dar ką.
P.S. Bebaksnodamas prisiminiau Daniilą Charmsą: „Jegorovas pasėjo saulėgrąžą ir ėmė laukti, kada iš jos išaugs medis“; DCh – bene vienintelis rusų rašytojas, kuris neabejotinai turėjo geros įtakos ne tik lietuvių literatūrai, bet ir apskritai kai kurių lietuvių pasaulio suvokimui nuo kokių, spėčiau, 1980-ų; pamatyt padaro ar reiškinio metamą absurdo šešėlį; ciniškas požiūris – net į sveikatą (Sloterdijko Ciniškojo proto kritika lietuviškai pasirodė tik 1999-ais, Gombrowicziaus Dienoraštis 1998–1999-ais; ačiū už finansinę paramą Sorosui); ir Vytauto V. Landsbergio Rudnosiukas, ir Lino Poškos, Gintaro Beresnevičiaus istoriniai anekdotai, ir Sigito Parulskio atsiminimai apie XX amžių (regis, nebeegzistuojančiam omni.lt pirmąkart skelti?; Parulskis ir vertė Charmsą), ir dar ką nors tikriausiai užmiršau, – ar klysčiau sakydamas, kad pasaulėmatos principo ieškotina 1942-ais mirusio Daniilo Junačiovo rašymuos? (Erlickas? Gal ir Erlickas: Charmso Misterija buf VU Kiemo teatre pastatyta 1980-ais, Prisypkiną vaidino garsusis Petras Navickas; Erlickas su Gailium Kličium buvo parašę Petro Navicko išpažintį, pastatytą 1975-ais; Kodėl? išėjo 1979-ais.) — Kam patinka Charmsas, tas niekad nesakys, esą ne už tokią Lietuvą kovojo.

9 komentarai:

  1. Nuo Junačiovo iki Atgimimo tiek pat toli, kaip ir nuo „papašos“ iki Kūdikėlio JĖZAUS. Tezę, kad savo laikmečio byloj negali būti teisėju visiškai paneigia Luka Lesauskaitė.,cituojamoje pastraipoje pateikdama visiško neišmanymo, nesusigaudymo ir pseudopublicistinio tuščiažodžiavimo rinkinėlį. Tais, kovų už Lietuvos laisvę metais, nei virtuvėse nei intymiose svajonėse nebuvo pliurpiama apie būsimą švedišką rojų. Buvo tik viena svajonė ir vienas tikslas – Laisva Lietuva! Visa kita, tai gerai supratome, išplauks iš to didžiojo Tikslo! Tiesa, kad patrauktų į nepriklausomybininkų pusę abejinguosius, kurie dabar kaip tik ir rėkia, kad „kovojo“ ne už tokią Lietuvą, Kazimieras Antanavičius yra kalbėjęs (ir per Lietuvos radiją), kad iškovojus Nepriklausomybę, atsiras sąlygos gyventi taip pat, kaip ir švedai, Beje, maždaug tada tas pats K. Antanavičius paskaičiavo, kad lietuviai tuometinėje SSSR uždirba ar ne 30 dolerių per mėnesį Dabar, Laisvoje Nepriklausomoje Lietuvoje, uždirba 30 ar 50 KARTŲ daugiau! Ar ne apie tokį rojų prieš 20 metų svajojo Justinas Marcinkevičius?!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. 1) Tezės LukL nepaneigia, nes yra gimusi po Kovo 11-osios, ergo, gali būti teisėja. Advokatas kaltinimus ginamajam gali išvadint „visiško neišmanymo, nesusigaudymo ir pseudopublicistinio tuščiažodžiavimo rinkinėliu“, bet juk sprendimą priima teisėjas ar prisiekusieji.
      2) Ką Pats parašei, tik patvirtina LukL spėjimą, kad baisiai norėta pasiekt didįjį Tikslą, bet beveik negalvota („nei virtuvėse, nei intymiose svajonėse nepliurpta“), kaip tvarkysimės jį pasiekę; nelyg įsimylėjėliai, norintys kuo greičiau susituokt, o kaip seksis gyvent po santuokos negalvojantys, manantys, kad svarbiausia meilė. O pasirodo, kad svarbiausia pinigai :)

      Panaikinti
    2. P.S. Tikriausiai sutrikot skaitydami pirmąjį Prano komentaro sakinį, tad paaiškinsiu: kilo klausimas, kokį Ermitaže esantį paveikslą turėjo omeny Sergejus Stratanovskis, rašydamas eilutę „Там какая-то римлянка грудь предлагает папаше“ (žr. 1094 įrašą); spėjau, kad gal „Madonna Litta“?

      Panaikinti
    3. Keistokas spėjimas. Kodėl kūdikis – „папаша“, o krikščioniškoji madona – romėnė?

      Maniau, kad su ta eilute viskas aišku..
      Ermitaže yra Rubenso paveikslas, kuris rusiškai vadinasi „Oтцелюбие римлянки“, o šis siužetas Caritas Romana apskritai dažnas viso pasaulio dailėje.

      Panaikinti
    4. Taip, Inga, jūs visiškai teisi, būtent tas paveikslas turimas omeny; prastai išmanau dailės istoriją.

      Panaikinti
    5. Nežinau, kuris posakis teisingesnis: sutapimų būna ar sutapimų nebūna. Tiesiog užfiksuoju, kaip buvo.
      Prisipažinęs, kad dailės istorijos neišmanau, paėmiau pavartyt šįryt bibliotekon atkeliavusi naują Krantų numerį, antrą; jame Agnės Narušytės rašinys apie Palangoj, Mončio muziejuj vykusią parodą; p. 57, kur prasideda tekstas, apačioj kairėj iliustracija su tokiu parašu:
      Romietės gailestingumas (pagal Peterį Paulį Rubensą). 1994. Monika Bičiūnaitė [romietė] ir Audrius Puipa [папаша]. Iš fotografijų ciklo „Inscenizuoti paveikslai“. Fotografas Gintautas Trimakas

      Panaikinti
    6. O aš skaitau knygą ir kaip tik šiandien prieinu vietą: „Kadangi sutapimų nebūna...“ :)

      Panaikinti
  2. Dėl posakio „gyvensim kaip Švedijoj“ autorystės: vienam pokalby su Marcelijum Martinaičiu radau sakinį: „Kazimieras Antanavičius, rodos, buvo paskleidęs mintį, kad vos atgavę nepriklausomybę gyvensime kaip Švedijoje“ (Agnė Žemaitytė, „Lietuviai M. Martinaičiui – euforijos, o ne darbo žmonės: Lietuvos Sąjūdžio penkioliktosioms metinėms artėjant“, Respublika, 2003 V 16, p. 19 = MarcM, Gyvenimas į praeitį: Prisiminimų atšvaitai, parengė Antanas Rybelis, 2018, p. 148)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ta Švedija kartkartėm vėl išnyra. Besikapstydamas popieryne užtikau išsiplėštą Gimtojo krašto lapą su Viliaus Kavaliausko ir Rimvydo Valatkos straipsniu „Aš norėčiau sėdėti Švedijos kalėjime“ (1989 IX 28, nr. 39, p. 4; 8 kapeikas kainavo, tiražas – 285 300 egz.). Įvadinė pastraipa: „Tarybinėje Lietuvoje buvo įvesta mada, kad užsieniečiams, ypač žurnalistams, galima rodyti tik patį geriausią kolūkį, autostradą Vilnius–Klaipėda, Vilniaus universitetą, muziejus ir dar keletą nekaltų vietų. Ar šiandien, pavyzdžiui, mūsų valdžia išdrįstų parodyti švedų žurnalistams Lukiškių kalėjimą? Švedijos užsienio reikalų ministerija išnuomojo mums automobilį ir leido važiuoti, kur širdis geidžia, o ministerijos prescentro darbuotoja Katarina Rosen nesutriko, kai paprašėme susitikimo kalėjime.“
    Žodžiu, apsilankė Kavaliauskas su Valatka Österåkerio kalėjime, buvo sužavėti (ten kaliniai geriau gyveną negu Lietuvoj laisvi žmonės – neparašyta, bet galima potekstėj tokią mintį glūdinčią nujaust): „Tą dieną supratome, kokia turtinga yra Švedijos visuomenė. Ji nesišvaisto žmonėmis.“ — Na, gal ir šis straipsnis prisidėjo prie lietuvių galvoj besiklosčiusio Švedijos, kaip vos ne rojaus Žemėj, mito.

    AtsakytiPanaikinti