(1097) Visiškai tarp kitko: digresija skaitant Lukos Lesauskaitės rašinį

„Lietuvos (ne)vizija“, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui, Naujajam Židiny-Aiduos (š.m. nr. 4, p. 10–12).
Po Kovo 11-osios gimusieji ir turėtų svarstyt apie tą laiką, kuris mum praeitis, o jiem istorija. Teisėju savo byloj nieks negali būt, nebent advokatu. Mūsų prisiminimai, tuolaikiai pasvarstymai tik tyrimo šaltiniai, o ne tyrimas. – Mintis šonan nuklydo nuo šių pastraipų:

Taigi trys išskirtos idėjos – materialinės gerovės, moralinio apsivalymo ir teisinio atkūrimo – galėtų būti pavadintos savotiškais nepriklausomos Lietuvos (pro)vizijos elementais, tačiau savaime aišku, kad jie neaprėptų visų tų ateities vaizdinių, kurie kūrėsi ir keitėsi tiek viešojoje erdvėje, o turbūt dar svarbiau – privačiuose pokalbiuose ir intymiose svajonėse. Visi žinome vieną iš Atgimimo metais atsiradusių idėjų – „gyvensime kaip Švedijoje“. Tačiau tyrinėjant to meto šaltinius tokie pasvarstymai išnyra tarsi iš miglos, nes kas taip pasakė ir kur tai parašyta, surasti labai sunku. Tai svarbu ir simptomiška, nes sufleruoja mums, kokiais pavidalais anuomet vizijos kūrėsi ir sklido visuomenėje, į ką rėmėsi ir kaip mitologizavosi, o gal pirmiausia atsirado kaip mitai ar anekdotai, nors iš tikrųjų apeliavo į pačią sovietinio žmogaus esmę – jo troškimus ir baimes. Tokios vizijos, kaip „gyvensime tarsi Švedijoje“, gal neturėjo konkretaus šauklio ir aiškaus turinio, bet jos tūnodamos šešėlyje ar išnaudojamos (vėlgi) instrumentiškai paramai pritraukti (ir negalvojant apie tolimas pasekmes), formavo ir nešė į priekį kitas – gal net galėtume sakyti – tam metui politiškai korektiškas vizijas.
Aišku viena, kad visas idėjas jungė bendras siekis – sugriauti tai, kas yra, atlyginti skriaudas ir žalą, o tada jau bus galima kurti Lietuvą. Visi norėjo išsilaisvinti ir gyventi geriau. Kaip geriau, niekas nežinojo, bet norėjo negyventi taip, kaip gyveno iki tol. Tai lyg ir paaiškintų žodžių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ kilmę: ne už tokią, nes nežinojome, už kokią, neturėjome bendro visuotino plano Lietuvai, ką norime pasiekti, kaip ji turi atrodyti, kaip kurti ateitį. Žmonės turėjo skirtingus įsivaizdavimus, parsineštus iš savo „kolbos“, todėl ir interpretuoja kiekvienas iš savo perspektyvos. (p. 12)

Mėginau prisimint, kokios idėjos siejos su nepriklausomos Lietuvos vaizdiniu mano galvoj: žodžio ir sąžinės laisvė; kaip pasiklosim, taip išsimiegosim, t.y. patys būsim atsakingi už savo gyvenimus; daugiau teisingumo. Bet ne apie tai šita digresija. — Apie posakį „gyvensim kaip Švedijoj“, kas turėta omeny. Manyčiau, migla galėtų prasisklaidyt susiejus jį su labai didelei tautos daliai neklystančio autoriteto statusą turėjusio (ir tebeturinčio?) Justino Marcinkevičiaus prisiminimais apie tuos laikus nuo Kovo 11-osios praėjus 10-mečiui (jau nebeinančio Dialogo, mokytojams skirto savaitraščio, visas 2000 III 10 numeris tam jubiliejui buvo skirtas):

Baltijos kelias, – ne Kovo 11-oji – man buvo aukščiausias emocinis ir pilietinis patyrimas. Tada buvo taip didinga ir taip paprasta. [...] Man atrodė, kad su nepriklausomybės atgavimu įžengsim į rojų. Bet įėjom į žemę. (JustM, „Žemėj gyvenimas žemiškas“, p. 14)

Tikrai daug tą laiką išgyvenusių, manau, labai panašiai įsivaizdavo. Taigi ne konkreti valstybė, o gyvenimas (kad ir žemiškam, bet) rojuj turėtas omeny sakant „gyvensim kaip švedijoj“; būtent mažąja raide tą švediją ir reiktų rašyt. Ši svajonė įžengt į rojų paaiškintų ir troškimą vienybės ir santarvės, kai jų nebegali iš principo būt, politikos kaip iš esmės nešvaraus dalyko suvokimą, gal ir dar ką.
P.S. Bebaksnodamas prisiminiau Daniilą Charmsą: „Jegorovas pasėjo saulėgrąžą ir ėmė laukti, kada iš jos išaugs medis“; DCh – bene vienintelis rusų rašytojas, kuris neabejotinai turėjo geros įtakos ne tik lietuvių literatūrai, bet ir apskritai kai kurių lietuvių pasaulio suvokimui nuo kokių, spėčiau, 1980-ų; pamatyt padaro ar reiškinio metamą absurdo šešėlį; ciniškas požiūris – net į sveikatą (Sloterdijko Ciniškojo proto kritika lietuviškai pasirodė tik 1999-ais, Gombrowicziaus Dienoraštis 1998–1999-ais; ačiū už finansinę paramą Sorosui); ir Vytauto V. Landsbergio Rudnosiukas, ir Lino Poškos, Gintaro Beresnevičiaus istoriniai anekdotai, ir Sigito Parulskio atsiminimai apie XX amžių (regis, nebeegzistuojančiam omni.lt pirmąkart skelti?; Parulskis ir vertė Charmsą), ir dar ką nors tikriausiai užmiršau, – ar klysčiau sakydamas, kad pasaulėmatos principo ieškotina 1942-ais mirusio Daniilo Junačiovo rašymuos? (Erlickas? Gal ir Erlickas: Charmso Misterija buf VU Kiemo teatre pastatyta 1980-ais, Prisypkiną vaidino garsusis Petras Navickas; Erlickas su Gailium Kličium buvo parašę Petro Navicko išpažintį, pastatytą 1975-ais; Kodėl? išėjo 1979-ais.) — Kam patinka Charmsas, tas niekad nesakys, esą ne už tokią Lietuvą kovojo.

(297) Geros knygos nesensta, i

Prae scriptum. Seniai seniai, prieš ketverius metus iš nacionalinio radijo programos „Klasika“ laidos „Ryto allegro“ redaktorės Almos V. gavau el. laišką su klausimu, ar sutikčiau pristatyt knygas per radiją. – Taip, sutikčiau, jei galėčiau pristatyt tai, ką noriu. (Knygas pirksiu pats, o ne iš leidyklų prašysiu, kad nejausčiau moralinio diskomforto sakydamas savo nuomonę.) – Gerai, pačiam maždaug 7 min. yra skiriamos. – Supratau. Mėginsiu per tiek laiko pristatyt po tris knygas; gabaliukai bus, kad galėtumėt įterpt skirtukus. — Taip viskas prasidėjo.
Dabar skaitinėju tuos pristatymus (aštuonių tekstai išlikę; regis, tiek ir teparengiau, nes prasidėjo vad. krizė ir buvo atsisakyta mokėt žmonėms iš šalies [100 Lt popieriuj]; knygas pristatinėt ėmė patys leidėjai, aišku, už dyka; beje, dėl juoko: regis, tuolaik vienintelį kartą gyvenime į Justiną Žilinską būčiau galėjęs kreiptis kolega). Banalios mintys sukiojas galvoj: geros knygos nesensta; kad tinklaraščio skaitytojai būtų jas girdėję ir atsimintų – tikimybė oi oi oi kokia maža (žinau, kad Laimantas J. kartkartėm pasiklausydavo); o gal kas nors perskaitęs šį įrašą kuria nors knyga susidomės – ieškos, ras, perskaitys (aišku, šitas retorinis klausimas be klaustuko pats banaliausias). Bet kodėl nepabandžius?
Čia tai, kas šnekėta 2008-06-09. Vieną kitą nuosiuntą ar patikslinimą pridūriau dabar.

jubiliejinė moneta – 10 Baltarusijos rublių, 2011

Sveiki! Tris leidinius norėčiau jums šįkart pristatyti. Visus išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras ir kalba suksis apie kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį. 2015-ais bus 250 metų nuo jo gimimo – iki tol ketinama tikrai nemažai padaryt, kad Oginskis taptų savas mūsų kultūroj.

Paminėjus Oginskio pavardę, pirmiausia galvoj suskamba polonezas „Pożegnanie Ojczyzny“ – „Atsisveikinimas su tėvyne“. Bet Oginskis buvo ne tik kompozitorius, – ir politikas, diplomatas. Ir tėvas. [2008 metų] gegužės pradžioj būdamas Rietave gavau dovanų spaudinį Priesakai sūnui (nežinau, ar pardavinėjamas knygynuose). Priesakai keturiolikmečiui jaunėliui sūnui Irenėjui, surašyti 1822-ais jam išvykstant studijuoti Italijon. Labai įdomus kultūros istorijos dokumentas. Įžangoj priminęs sūnui, kad teks mąstyti ir rinktis visą gyvenimą, Oginskis vyresnysis surašo 14 patarimų ir įpareigojimą. Būk krikščionis, nedaryk nieko prieš tai savęs nepaklausęs, o ar mano motina mane už tai pagirtų; pataria, kada keltis (su aušra), kaip baigt dieną (su malda), kad reikia rūpintis sveikata, gyvent sveiką ir blaivų gyvenimą. Bet įdomiausi, bent mums, iš principo žemdirbių palikuonims, galima sakyt, vertybiniai kunigaikščio nurodymai sūnui. Kelios ištraukos:

Tik atsitiktinumo dėka gimei tarp tų, kuriems tarnaujama, o ne tų, kurie tarnauja, tad tikrai neturi tuo didžiuotis [...] stenkis kilmę patvirtinti taurumu ir kilniais jausmais – tai suteiks tau tikrąją vertę. [...]
Mokykis pats save analizuoti: nieko nėra geresnio už dienoraštį. [...] Įprastum susikaupti, mąstyti ir kalbėtis su savimi, antroji nauda būtų ta, kad susikurtum savo stilių.

Ir dar vienas – šyptelt verčiantis momentas, kuris rodo kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį buvus tikrų tikriausią Švietimo epochos idėjų augintinį. Pataria sūnui rimtai imtis klasikinių kalbų ir nesižavėti jokiom tautinėm literatūrom ir nacionalizmais:

Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia.

Rašyta 1822-ais, kai Byronas jau buvo išleidęs ir Rytų poemas, ir misteriją Kainas, – Romantizmo banga pakilusi. Ir ji užliejo visą XIX amžių – idealu tapo maištingas, išdidus ir kenčiantis individualistas. O Irenėjus Oginskis, atrodo, paklausė tėvo, neužsikretė romantizmo cholera. [Šią mintį pasitelkiau rašydamas pranešimą, skaitytą festivaly „Šiaurės vasara 2009“.]

۩  ۩  ۩

Pradžioj minėjau kunigaikštį Oginskį buvus politiku, diplomatu. Šita jo veikla užfiksuota prancūziškai rašytuose atsiminimuose [Mémoires de Michel Oginski sur la Pologne et les Polonais, depuis 1788 jusqu’à la fin de 1815], kurie keturiais tomais buvo išleisti Paryžiuj 1826–1827 metais. Vertimas į lenkų kalbą pasirodė 1870–1871-ais, o praėjusiais metais pirmasis tomas išėjo ir lietuviškai. Atsiminimus, kaip ir Priesakus sūnui, iš prancūzų vertė Virginijus Baranauskas. Žody skaitytojui Oginskis nurodo savo tikslus: atsiminimus rašęs norėdamas priminti nepaprastus įvykius, kurių liudininku jam teko būti, – nelaimes, ištikusias tėvynę, taip pat paaiškinti savo gyvenimo principus, kurių pagrindinis toks: tikėjimas, kad stengeisi atlikti pareigas, gali nuraminti net tada, kai likimas tau siunčia nelaimių. Pirmasis tomas apima laikotarpį nuo 1788-ų, kai Abiejų Tautų Respublika pradėjo blaškyti tarp Rusijos ir Prūsijos, iki 1794-ų rugpjūčio 12-os, kada rusų kariuomenė, malšindama Kosciuškos sukilimą, užėmė Vilnių. Rašoma ir apie Ketverių metų seimą, ir Gegužės 3-iosios konstituciją, ir Targovicų konfederaciją, ir diplomatines keliones po Europą, ir apie minėtą sukilimą, daugiausia apie sukilėlių veiksmus Lietuvoj. Visko nesiruošiu pasakot, teatkreipsiu dėmesį į vieną momentą. Oginskis buvo Kosciuškos sukilimo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, suorganizavęs kavalerijos diviziją, vadovavęs šaulių būriui. Iš pareigos. Citata:

[...] prisipažįstu, suvokiau, jog mūsų pajėgos menkos, o mums sutriuškinti bus mesta galinga jėga, todėl nepuoselėjau tuščių vilčių ir nesitikėjau, jog patriotų lūkesčiai išsipildys, tačiau tvirtai nusprendžiau pasilikti šalyje, kartu su bendrapiliečiais pasitikti pavojų ir geriau žūti su ginklu rankoje, negu prarasti garbę atsisakius remti patriotus ir nevilties padiktuotą kovą.

Mūsų ausis išgirsta pompastikos. Teisus Peteris Sloterdijkas – net nesistengdami tampam ciniškojo proto epochos produktais. Šiaip tikrai įdomu ir net malonu skaityt, tiesa, kartais norėtųs, kad būtų šis tas pakomentuota, juk neD visi esam istorikai profesionalai, bet ką jau padarysi – toks buvo rengėjų apsisprendimas: be komentarų, tiesa, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės yra. Praverčia. [2010-ais išėjo I tomo 2-as leidimas, jei teisingai supratau libyje.lt tikrindamas; trys ketvirtadaliai dar laukia būt išversti ir išleisti Lietuvoj. Suklydau; kaip komentare nurodė Inga, visi atsiminimai jau išleisti: 2009 – t. 2/3, 2010 – t. 4.]

۩  ۩  ۩

Na ir trečioji knyga, pragmatiškai galvojant, galinti praverst, kai planuosit artėjančias atostogas. Irgi iš Reitavo parsivežiau. Danutės Mukienės sudarytas gausiai iliustruotas informacinis leidinys Polonezų kelias. Pradžioj yra trys straipsniai, kuriuose atskleidžiama kunigaikščių Oginskių giminės kultūrinė ir kitokia veikla pirmiausia Žemaitijoj, Rietave, taip pat aprašomi visokie renginiai, skirti Oginskiams – konferencijos, koncertai, o likusioj leidinio daly pristatomos Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos vietovės, kur likę kokių nors Oginskių pėdsakų. O jie pripėdavo daug: Darsūniškis, Kapčiamiestis, Kruonis, Kuliai, Mūro Strėvininkai, Plungė, Rykantai, Uogintai, Veisiejai, Trakai, daugybė vietų Vilniuj, dar Baltarusijoj, Lenkijoj. Per mėnesį vargu ar aplankytum viską, bet bent dalį – visai įmanoma. O labiausiai įstrigo atmintin muzikos istoriko, Baltarusijos muzikos akademijos profesoriaus Viktoro Skorobogatovo mintis: Oginskio poloneze „Atsisveikinimas su tėvyne“ slypi ne mažesnė emocinė įtaiga negu Vergų chore iš Giuseppės Verdžio Nabuko. Verta apgalvot.
Jei jau pasukom į muzikos pusę, pridursiu, kad lietuviškai yra išėjusi Mykolo Kleopo Oginskio giminės – provaikaičio – Didžiojoj Britanijoj gyvenančio muziko Ivo Zaluskio knyga Oginskių genas, bet knygynuose kol kas jos man nepavyko rasti. Išleista Plungiškių draugijos iniciatyva. O jei kada būsit Venecijoj Florencijoj, tikriausiai aplankysit ir Šv. Kryžiaus baziliką, kur palaidoti Galilejus, Michelangelas, Machiavellis, Rossinis ir kiti didieji. Ten yra ir Mykolo Kleopo Oginskio kapas. Aš stabtelčiau.

P.S. Kvailai skambėtų klausimas: ką manote, ar verta tęst? Pats turėčiau juk nuspręsti.