(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-04-11

(844) Užparaštė, cxix: chronologinė smulkmena ir dar šis tas

eliskart buvau klausiamas: tai kur anksčiau išspausdinti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai – jūsų Sietyne ar Pergalėj?
Atsakydavau: kiek atsimenu, Sietyno pirmas numeris išėjo šiek tiek anksčiau negu Pergalės aštuntas. Bet atmintis gali būt didi melagė. Reikia ko nors konkretesnio. Taigi: Pergalės nr. 8 pasirašytas spausdinti 1988-07-15; kad jau išėjo – pranešta Literatūroj ir mene 1988-08-06; maždaug tuo laiku numeris turėjo pasirodyt ir spaudos kioskuose. (NB! LM Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros įvardinti kaip „lietuvių tautos martirologijos dokumentas“.)
O Sietynas? Atrodo, kad nieks iš rengėjų nepasižymėjo, kada pirmąkart pavartė tą pirmąjį blyną. Platinamas buvo per rankas, tad pas vienus atsirasdavo anksčiau, pas kitus vėliau. Pasitarę padarėm išvadą: pirmas numeris išėjo liepos antroj pusėj. Bet viena data tikra – 1988-08-13 Sąjūdžio žiniose buvo išspausdintas pirmasis rašinys apie žurnalo debiutinį numerį. Ėmiau ir paklausiau, ką pats rašėjas – Arūnas Sverdiolas – prisimenąs. Atsakė:
Parašyti apie Sietyną, jei neklystu, manęs paprašė Arvydas Juozaitis. Jis tada darė tūkstančius dalykų iškart, sėdėjo mirtinai pavargęs ir nieko aplink nematydamas savo namuose Žvėryne (ten buvo toks kaip ir štabas) tarp vėliavų, daugybės įeinančių ir išeinančių žmonių tampomas į visas puses. Aš tokių rašinėlių nerašydavau ir dabar nerašau, bet tai buvo tokia kaip ir deklaracija – parašyti, o svarbiausia, pasirašyti Sąjūdžio žiniose, tai ir padariau, ko prašomas. O gal tai Darius Kuolys manęs paprašė? Nebepamenu. Šiaip ar taip, Juozaitis tarp vėliavų autentiškas. (el. laiškas, 2016-01-25)
Sverdiolo tekstas pasirodė esąs vertas būt perbaksnotas. Nes: (a) šiokių tokių prisiminimų sukėlė, (b) dar vieną Grinkevičiūtės atsiminimų publikavimo istorijos aspektą atsirado proga patikslint; žr. ↓ 3].
— dail. Šarūnas Leonavičius —
Sietyno pirmasis
(vietoje recenzijos)

Ar įmanomas mūsuose nepriklausomas kultūros žurnalas? Dabar įmanomybės ribos prasiplėtė bent tiek, kad šį klausimą galima kelti praktiškai, nebepiktnaudžiaujant bevaisiais prolegomenais. Tai ir pamėginta padaryti išleidžiant jaunųjų kultūros mėnraščio [1] „Sietynas“ pirmąjį numerį. Įvadiniame straipsnyje pabrėžiamas apsisprendimo žengti žingsnį momentas, šiandien svarbiausias kiekvienam. Taškas, iš kurio pradedama judėti, nurodomas visiškai tiksliai, apibūdinant gajumo pagrindą visuomenės teorijos, kuri, kritikuodama grynąsias teorijas ir apnuogindama jų nesimpatiškas šaknis, taip droviai slepia savąsias (nors ir ciniškai jas demonstruoja!) – valios atrofiją:
Kuo labiau senka valios pastangos, tuo patrauklesnė regisi asmens priklausomumo nuo istorinių aplinkybių teorija. Ne mes renkamės laiką, o laikas renkasi mus, tad beviltiška priešintis: sveikas protas pataria prisitaikyti ir paklusti. Laisvė – tai įsisąmonintas būtinumas, ir mūsų priedermė – padėti realizuotis tai neišvengiamybei. Silpstant kūnui ir dvasiai, tolydžio labiau ir labiau pasikliaujama savaime suprantama istorijos raida. Sėkla krito, ir daugiau ničnieko nereikia: potencialiai tobuliausia visuomenės tvarka natūraliai ir be prieštaravimų rutuliojasi, iš idealo virsdama realybe; visa, kas atsitinka, privalo atsitikti ir pateisinama didžiu tikslu. Žmogus – ne laisvas asmuo, o istorinio materializmo atskleistų dėsnių vėpūtinys.
Šios teorijos produkuojamas visuomenės paveikslas tapo toks įprastas akims, kad ne vienas jame per klaidą apsigyveno ir neblogai jaučiasi.
     Vis dėlto, atrodo, kai kam abejonės kaupėsi, nes vedamojo [2] autorius kuo paprasčiausiai stato fatalizmo teorijai priešpamatinį teiginį: „Joks determinizmas nepanaikina dorinės atsakomybės“ (beje, manau, šią tezę aiškinti ir grįsti – pirmučiausias ir rimčiausias filosofų uždavinys) ir šiuo siauručiu tilteliu pereina prie savosios atsakomybės:
Dabartinė padėtis verčia apsispręsti: tyla bei pasyvumas nūnai sergsti ir stiprina totalitarizmu grįstos visuomeninės sistemos pamatus, pateisina ir įteisina dvasinę asmens vergovę. [...] Šis leidinėlis – tai žingsnis savęsp, savo istorijos ir rytdienos link, mėginimas atverti netikėjimo ir nihilizmo suskliaustą širdį bendraamžiams ir amžininkams, pastanga tylos, skepticizmo, ironijos nuvargintomis lūpomis jeigu ne teigti, tai bent klausti. [...] Ar nebus viena iš mūsų humanitarinės – ir ne tik humanitarinės – kultūros merdėjimo priežasčių ta, kad nedrįstame ar negalime, paprasčiausiai neturime kur kalbėti tiesiai ir atvirai? Taigi telieka už durų išoriniai ir vidiniai cenzoriai – tikėsimės, jog atvirumas, daugiabalsiškumas, nuomonių pliuralizmas bei polemikos įkarštis išskirs „Sietyną“ iš viso šiandieninės spaudos srauto, plūstančio tai siauresne, tai platesne, bet visados ideologinės konjunktūros krantuose išsitenkančia vaga.
Iš tikro, šiandien tokios vietos neturime, nepaisant to, kad, sakysime, bet kuri pirmojo „Sietyno“ numerio medžiaga galėtų pasirodyti valdiškoje spaudoje (viena jau ir pasirodė) – šioks-toks mūsų pusiau laisvės paradoksas. [3]
     „Sietyno“ savivoka ir jo kryptis aiški. Leidėjų apsisprendimo istorijoje netrūksta nė komiško, nors rimtu veidu dėstomo epizodo – flirto su kaprizingąja Partija-ir-Vyriausybe, kuriai niekas negalime likti abejingas, nors retas gali pasigirti susilaukęs jos palankaus dėmesio:
Aiškiai suvokta atsakomybė ir realių sąlygų neturėjimas jai pasireikšti paskatino patiems griebtis to, ko iki šiol lankstydamiesi prašėme valdžios vyrų. Veik prieš metus jaunųjų kultūros leidinio programa, komjaunimo vadų palaiminta, buvo įteikta L. Šepečiui – tyla. Prieš porą mėnesių dėl leidinio likimo drįsta raštu pasiteirauti R. Songailos – ir vėlei tyla. Nūnai norime širdingai padėkoti respublikos vadovams už nebrandžiai jaunystei duotas  gyvenimo pamokas: išties, laisvės neprašoma, jon einama. [4]
Tad pasakyta viskas, ištarta net tai, kas baisiausia mūsų pusiau maginės galvosenos krašte – vardai. Leidėjai gali tikėtis: jei atspėjo teisingai, ežerai nukris jiems ant galvų. Be abejo, jie tai žino ir gal todėl patys griebėsi maginio ginklo – nepaskelbė savo vardų. [5] Magijos žinovas nesu, bet racionaliojoje plotmėje tokia gynyba, žinoma, visiškai nerimta. Antra vertus – ji sukelia sunkumų „ne tik tautiečiams, bet ir kitataučiams“, kuriuos žurnalas kviečia bendradarbiauti – į ką gi kreiptis? Aš, pavyzdžiui, norėčiau pradžiai pasiūlyti Česlavo Milošo vertimėlį. [6] O recenzuoti šį leidinį visuotinų patarimų ir visuotino „geriau žinojimo“ aplinkybėmis, man rodos, lyg ir nelabai skoninga, gal netgi ne visai padoru – reikia tiesiog kaip išmanant jį paremti.
1] — Kad leidinys jaunųjų [tvarkytas] – taip, rengėjams 1988-ais tebuvo 26–29-eri, o kad mėnraštis [bus] – graži svajonė buvo: jūra rodės ligi kelių – kas čia tokio, imsim ir kas mėnesį parengsim po numerį, ir nereikia mums jokių etatų, jokių atlyginimų, jokios atskiros patalpos redakcijai; aišku, pervertinom savo jėgas, kita vertus, laikas keistas buvo – ne tik jauniems atrodė, kad viens du galima kalnus nuverst. Neperiodinis leidinys – taip, atgal žvelgiant, reiktų tiksliai vadint Sietyną.
2] — Traukias iš vartosenos vedamasis, gal net galima sakyt, kad pasitraukė; dabar – redakcijos skiltis ar pan. O tada visiems be jokių aiškinimų buvo suprantama, kokio pobūdžio ir kurioj leidinio vietoj tokie tekstai guli. Iki perestrojkos nieks, išskyrus kokius kom. partinės organizacijos sekretorius, kuriems priderėjo rengt įv. ofic. dokumentų aptarimus, jų neskaitė, o vėliau imta skaityt – tarkim, kokia LKP CK pozicija vienu ar kitu svarbiu klausimu, t.y. ar bent kiek skiriasi nuo transliuojamos iš Maskvos. Sietyno pirmo nr. pratarmę (vėliau šį žodį tevartojom) įvardindami vedamuoju, norėjom ir paironizuot, nors dabar tatai jau nebeįrodomas dalykas.
3] — Būtent Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus ir turėjo omeny A.S. Jųjų publikacija Pergalėj atsirado Kazio Sajos iniciatyva; ir pavadinimas Lietuviai prie Laptevų jūros – ne autorės, o rašytojo sugalvotas (prieš porą metų K.S. pasakojimą apie tai esu išklausęs). O Sietyne skelbtieji vadinas taip, kaip buvo užrašiusi pati autorė, neutraliai – Atsiminimai. Bet: visus apklausiau, ir nė vieno galvoj nelikę, iš ko gavom D.G. tekstą. Viena aišku: ne iš K.S.
4] — 1980-tiniams perlipus vidurį, vad. jaunieji tikrai savo rankose turėjo vienintelį leidinį – Veidus, tvarkomus Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininko Vaidoto Daunio, kuriuos „Vaga“ leisdavo kartą per metus. Ėmė rastis norų, kad reiktų dažniau pasirodančio leidinio. Ir geresnės kokybės popieriaus, nes kiek gi galima jaunuosius dailininkus rodyt tik juodai baltus. Iniciatyvos ėmėsi V.D.: rašyt visokius raštus visokiom instancijom institucijom, tos rašė kitom etc. Viskas judėjo laabai iš lėto. Kitaip ir negalėjo būt – planinis ūkis, subordinacija. Kad kas nors neužstrigtų, potencialusis redaktorius V.D. net į Komunistų partiją įstojo. Krantų pirmas numeris išėjo 1989-ų sausį.
5] — Perrašinėdamas A.S. tekstą šitoj vietoj stabtelėjau: kaip nepaskelbė?! Na, po vedamojo nėra pavardžių, bet taip ir turi būt, vedamasis atspindi bendrą leidėjų nuomonę; o kas leidinį renka ir tvarko, tai juk visada nurodydavom. Pasirodo, ne visada. Išsitraukiau savus Sietynus; pirmo numerio – du egzemplioriai; vieno pačiam paskutiniam puslapy surašytos šešios pavardės, o kito – tas puslapis tuščias. Gediminas M., bendravęs su žmonėm, kurie spausdino žurnalą, irgi prisiminė, kad buvę, galima sakyt, du tiražai: pirmas mažesnis (be rengėjų pavardžių) ir antras – didesnis (su pavardėm).
6] — A.S. išverstos Miłoszo „Išvados iš besibaigiančio amžiaus patirties“ buvo paskelbtos antram Sietyne, p. 94–100.

Digresija (netolima). Ieškodamas kuo tikslesnės datos, kada pasirodė Pergalės 1988-ų nr. 8, nutariau užmest akį į Vytauto Kubiliaus dienoraščius: gal jis užfiksavęs? Deja, ne. Dalia Grinkevičiūtė minima tik vienąkart ir visai kitame kontekste, tiksliau – komentare šio įrašo:
1988 IX 15 / Saulius Žukas taip demagogiškai užkliudė ir mane. Bet dar labiau toks grubus santykis su Marcinkevičium: supriešina jo lyrikos gerumą su Lenos salų tragedijos iškėlimu. Tas perėjimas – nesuderinamas, tarsi koks dirbtinis persiorientavimas1. (Dienoraščiai, 1978–2004, 2007, p. 68–69)
Puslapio apačioj Janinos Žėkaitės paaiškinimas
Komentaras pro šalį. Dėl dviejų apriorinių  priežasčių: (a) Žuko recenzijoje Kubilius išvis neminimas, tad niekaip negalėjo būt užkliudytas, (b) kad reaguotų į tai, ką skaitęs vos ne prieš dvi savaites?, – ne tokia dienoraštinių užrašų, bent jau Kubiliaus, prigimtis.
– Kas čia turima galvoj?
1988-ų rugsėjo 13–18 dienomis vyko IV lietuvių literatūros vertėjų ir leidėjų konferencija, kurioj turėjo dalyvaut ir Kubilius. Toj konferencijoj kalbėjo ir Žukas (pagal reakciją spėtina, kad 09-15). Jo pranešimas, pavadintas „Nepasitikėk viršeliais“, buvo išspausdintas Literatūroj ir mene 1988-10-01, p. 5.
Kubiliaus užkliudymas (pačioj pradžioj):
Liūdni pasidarė lietuvių samprotavimai apie savo literatūrą. Lietuvių literatūra krizėje – tai savijauta žmogaus, kuris ilgus dešimtmečius apsimetinėjo esąs visai sveikas, veiklus ir net klestintis – iš dalies jis toks ir buvo, – bet šiandien, kai tenka pasverti vakardienos vertę, daug kas apsinuogino. Pasimetimas, atramos ieškojimas – būdingas jaunosios mūsų literatūros bruožas. Bet ar nepasimetę ir rimti kritikai, literatūros žinovai? Pasak V. Kubiliaus – Brežnevo laikais Lietuvoje nebuvo pakirsta poezijos šaknis, nors pats Kubilius pripažino, jog pernelyg aukštai pakilo mūsų poezija virš žmogaus ir gyvenimo, kad akivaizdžiai matoma vidinio veiksmo atrofija, kad tiesa poezijoje nebuvo liečiama, o tik nujaučiama. Man atrodo, kad jau vien tai yra literatūros ligos požymiai – argi vien tik poeto išsiuntimą į lagerį vadinsime šaknų pakirtimu.
Dėl Marcinkevičius vs Grinkevičiūtė komplikuočiau. Gal kalbėdamas Žukas ir minėjo Justino Marcinkevičiaus lyriką, bet spausdintam tekste to konkretaus supriešinimo nelikę:
Nenorėčiau lengvai priimti minties, šiandien tapusios lakia fraze: mes galime geitai pasikeisti – nepasitikiu tokiais greitais pasikeitimais, rašytojui tai ne persirengimai, bet kūrybinių nuostatų keitimasis. Ta proga galima prisiminti kitą svarbų mūsų moraliniam atsinaujinimui tekstą – kai kam jau anksčiau žinomus, bet daugumą tik dabar sukrėtusius D. Grinkevičiūtės atsiminimus, – tiesa, kokia ji bebūtų žiauri, turi tapti naujosios mūsų vertybių sistemos pagrindu. Kitaip sakant, šiandieninė poezija (apskritai literatūra) jau nebegali kalbėti apie gyvenimą taip kaip vakar [šitoj vietoj Žukas galėjo įterpt: apie gyvenimą kaip švelnų prisiglaudimą, ir tai tas pat kaip Justino Marcinkevičiaus paminėjimas], tarsi nežinotų apie diplomatinius suokalbius ir lietuvių tragedijas prie Laptevų ir kitų šiaurės jūrų. 
Dienoraščių ir laiškų komentavimas – sunkiausias (be jokių: bene ar pan.) darbas rengiant tekstą spaudai; ir, matyt, nėr publikacijos, kurios komentarų nebūtų galima / nereiktų tikslint.

2 komentarai:

  1. Žodį vedamasis, matyt, ištiko toks pat likimas kaip liaudį ir kitus panašius, kurie, nebūdami jokie sovietizmai, bet per sovietmetį nutampyti, pradėjo su juo asocijuotis ir visi ėmė jų baidytis.
    Vedamasis buvo vartotas ir prieškario spaudoj – ir kaip dalyvis (vedamasis straipsnis), ir vienas, natūraliai sudaiktavardėjęs.
    Taigi nebūtina teisintis :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Prieš kokią savaitę vieną vakarą atidaviau Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos penkiasdešimtmečiui skirtam straipsnių rinkiniui Lietuvių kalba tarybiniais metais (1967).
      „Vertimai iš rusų kalbos įnešė daug nauja ne tik į lietuvių literatūrinės kalbos leksiką ir žodžių darybą, bet ir į frazeologiją, sintaksę ir stilistinę sistemą.
      Į lietuvių kalbą įėjo tokie pastovūs žodžių junginiai bei frazeologizmai, kaip imtis priemonių; lygiuotis į pirmaujančius; duoti atkirtį; įdiegti į gamybą ir kt.“ (p. 33)
      Imtis priemonių – va frazė, kurios ir dabartinė valdžia niekaip negali užmiršt; užuot ėmę ką nors ir padarę, vis imasi priemonių.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)