(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2023-08-28

(1311) Pakeliui į darbą, xxiv: žinomumo kaina

graffitis ant Geležinio Vilko tilto atramos kairiam Neries krante prie Alberto Goštauto gatvės
(užfiksuota 2023 VIII 24)
— penktadienį pakeliui namo baigiau NŽ-A nr. 5, šiandien pakeliui į darbą pradėjau Metų nr. 8/9; galima sakyt – ukrainietiškas numeris (pernai nr. 8/9 buvo gudiškas). Perbėgęs turinį, atsiverčiau maždaug per vidurį, rubrika „Akcentai“.
Ukrainiečių poetė ir vertėja (į prancūzų ir anglų) Ela Jevtušenko (*1996) per šiųmečio Poezijos pavasario konferenciją „Poezijos galia ir begalybė“:
... pasaulis pagaliau mus išgirdo, buvo pasirengęs išgirsti ir galų gale ėmė brėžti aiškią ribą tarp mūsų ir tų, kurie vadinami mūsų „broliška tauta“ (nors taip toli gražu nėra).
Kaip siaubinga, kad tam prireikė karo, ir vis dėlto, kaip puiku, kad visiems šitai tapo akivaizdu. / [...]
Žinoma, poezija – ne iš tų dalykų, kuriuos skaito, o ir supranta daugybė žmonių, tačiau tie, kurie ją vis dėlto skaito, dažniausiai yra intelektualai ir priklauso savo tautos kultūriniam elitui. Ar ne apmaudu, kad iš šių žmonių tik menka saujelė bent šį tą nutuokia apie ukrainiečių poeziją, turinčią gilias tradicijas ir ištisą žvaigždyną kiekvienoje kartoje nuo pat XIX a. pradžios?
Kai kurie užsieniečiai apstulbsta įsitikinę, kad Ukrainoje esama geros poezijos – lyg mes būtume gentys, ligi šiol gyvenančios laukinėje gamtoje. Ir nenuostabu – juk, tarkim, iki šiol prancūziškai yra pasirodžiusi vos viena ukrainiečių poezijos antologija, išleista jau kadų kadai [etc.] (p. 137–138; iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas)
— pora reakcinių mintigalių:
dėl juoko: paskaitinėju ukrainiečių poezijos vertimų, kai kurių eilėraščių net originalus susirandu; ir gudų, ir lenkų, ir kitų poezijos paskaitinėju – ir ką? manyt, kad vos ne intelektualas esu ir jau beveik priklausau kultūriniam elitui? — autorė jaunesnė už jaunėlį sūnų, bet jos požiūris kažkoks visiškai pasenęs, praeitam ar net užpraeitam amžiui tebūdingas; o gal reikia žvelgt kitaip: kūrėjų susireikšminimas, įpuolimas saviapgaulėn – aistorinis dalykas?
rimtesnis: kad ir ką manytų meno kūrėjai, pasaulis dėmesį teatkreipia tik į tragedijas, tik į kraują; tarkim, mūsų: Sausio 13-oji sulaukė stipresnio atgarsio negu Kovo 11-oji (net/ir Maskvoj); „[k]aip siaubinga, kad tam [kad pasaulis atkreiptų dėmesį į ukrainiečius] prireikė karo“ – pasaulis tik į tokius dalykus kaip karas ir teatkreipia dėmesį; ir dar patikslintina: karą, kuris vyksta ne per toli; baigsis karas, ir dėmesys ims slopt – ir jokios verstinės poezijos antologijos, jokie verstiniai romanai ir pan. to nesustabdys (tie leidiniai yra ir bus, atrodys svarbesni išverstiems ukrainiečiams/lietuviams/etc. nei, tarkim, ElJ paminėtiems galimiems skaitytojams prancūzams).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą