(1310) Visiškai tarp kitko: kur galėtų būt Miłoszo „Apmąstymų apie gaisrų sezoną“ rankraštis

[perbaksnodamas Keliuočio pastraipą ankstesniam įrašui, prisiminiau: daugiau kaip prieš metus ketinau sukurpt įrašą su citata iš tos pačios JuozK Mano autobiografijos, deja...]

     išleido „Apostrofa“ = Giedrė Kadžiulytė     

— jei ne Rusijos invazija į Ukrainą, Mindaugas Kvietkauskas svarstymus apie Czesławo Miłoszo opus magnum – Poetinį traktatą su autoriniais paaiškinimais, kurio vertimas į lietuvių kalbą, Tomo Venclovos, atskiru leidiniu pasirodė užpernai, greičiausiai būtų pradėjęs kitaip; 2022-ų 4-am Metų numery išspausdintas rašinys „‘Poetinis traktatas’ gaisrų sezonu“ prasideda šitaip:

1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną, paskui į Lvivą, tačiau ten atriedėjus sovietų tankams pasuko į Rumuniją ir pasiekė Bukareštą, kurį jau buvo užplūdę keliasdešimt tūkstančių bėgančių lenkų. Gruodį, padedant Juozui Keliuočiui ir Juozui Urbšiui, poetas gavo reikalingus kelionei į Lietuvą dokumentus ir iš Bukarešto traukiniais per Kišiniovą, Kyjivą, Vitebską, Daugpilį pasiekė gimtuosius Šetenius, kurie tuo metu vis dar atrodė kaip ramybės sala.
Pirmasis tekstas, kurį Cz. Miłoszas paskelbė po šios sukrečiančios karo patirties, buvo jo esė „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“, pasirodžiusi žurnalo „Naujoji Romuva“ 1940 m. vasario 25 d. numeryje [nr. 8, p. 149–151]. Bičiulystė su žurnalo redaktoriumi J. Keliuočiu, užsimezgusi dar 1938 m., ir jų susitikimas Kaune, kai Cz. Miłoszas laimingai parsirado iš Bukarešto, lėmė tai, kad pirmoji poeto publikacija apie ištikusią katastrofą pasirodė lietuviškai. Anot J. Keliuočio, kurį laiką grįžęs iš karo suirutės Cz. Miłoszas net nakvodavęs „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. Tikėtina, kad esė tekstas buvo parašytas prancūziškai, o J. Keliuotis ar kas kitas jį išvertė į lietuvių kalbą (publikacijoje vertėjas nėra nurodytas). Tačiau originalaus rankraščio nei lietuvių, nei lenkų tyrėjams jokiuose archyvuose iki šiol nepavyko rasti. Tad „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ ir yra žinomi tik lietuvišku pavidalu, o Krokuvoje leidžiamuose Cz. Miłoszo „Raštuose“ 2018 m. buvo paskelbti išvertus iš lietuvių kalbos į lenkų. (p. 93)

Kaip linkęs ieškot ko nepametęs, iškart pagalvojau: logiškai svarstant, tas rankraštis turėjo likt Naujosios Romuvos redakcijos archyve; kur buvo NR archyvas iki praeito amžiaus 8-to dešimtmečio pradžios, kai, kaip spėjama, žurnalo redaktorius rašė Mano autobiografiją (išleistą 2003-iais kartu su atsiminimais Sugrįžus į tėvynę, rašytais 6-to dešimtmečio pabaigoj), – žinom, pats Keliuotis papasakojo:

„Naujoji romuva“ buvo uždaryta, bet ji nebuvo nacionalizuota. Pasiliko didžiulis jos archyvas: klišių už 100 000 litų, šimtai jos komplektų, tūkstančiai paskirų jos numerių, šūsnys spausdintų ir nespausdintų rankraščių, tūkstančiai nuotraukų – spausdintų ir dar neatspausdintų, nemažas knygynas, šimtai laiškų, buhalterinės knygos. Man atrodė, jog aš nepajėgsiu apsaugoti viso šio turto. Tam reikia ir lėšų, ir laiko, ir nuolatinio susirūpinimo. Be to, į apyvartą buvo paleista apie 25 000 litų jos vekselių, kurie dabar pasidarė kaip mano asmeninė skola. Šį reikalą apgalvojęs, nusprendžiau, jog būtų geriau, kad valdžia ją nacionalizuotų, kaip kad ji jau pasielgusi su daugeliu kitų žurnalų ir laikraščių. Tada ji galėtų į savo globą paimti visą labai vertingą jos turtą ir įsipareigoti išpirkti visus jos apyvartoje esančius vekselius. Tad Ministrų Tarybai parašiau raštą, kad „Naująją romuvą“ nacionalizuotų. Ministrų Taryba šį reikalą sutvarkyti pavedė Valstybinei leidyklai. Bet ši nieko nepadarė. Ir piršto nepajudino „Naujosios romuvos“ archyvui išgelbėti. Tik jos direktorius K. Korsakas mane įsakmiai „paprašė“ šio klausimo daugiau nebekelti. Aš ligi 1945 metų stengiaus visą „Naujosios romuvos“ archyvą, visą jos turtą gelbėti ir saugoti, išpirkau visus jos vekselius, mokėjau už patalpas, bet 1945 metais mane suėmus niekas daugiau tuo nebesirūpino. O 1947 metais grįžęs iš lagerio, „Naujosios romuvos“ archyvo neberadau, ir jo dingimo pėdsakai buvo dingę. Ir niekas negalėjo manęs painformuoti, kada ir kur jis dingo, kas jį užgrobė ar paėmė į savo globą. Tik 1967 metais vienas prokuroro padėjėjų mane painformavo, kad visas „Naujosios romuvos“ archyvas yra Vidaus reikalų ministerijos žinioje, kad jam ištirti paskirta komisija. Apie tai aš tuojau pranešiau Valstybiniam archyvui, prašydamas jį paimti į savo globą. Bet Vidaus reikalų ministerija Archyvui nieko neįdavė, jokios informacijos nesuteikė, o tik uždraudė tokiu reikalu į ją kreiptis. Iš esmės visas šis likęs „Naujosios romuvos“ didžiulis ir labai vertingas turtas tebėra mano privatinė nuosavybė, bet aš nieko apie jį nežinau ir net negaliu jo Valstybės archyvui ar Literatūros muziejui, ar Respublikos bibliotekai paaukoti. Tai milžiniškas nuostolis visai Lietuvos praeities kultūrai. Ir man labai liūdna, kad aš čia negaliu pareikšti jokios iniciatyvos. (p. 303–304)

LRS leidyklos (redaktorius Vytautas Girdzijauskas) išleistos knygos Bibliografinėse pastabose yra du tokiu sakiniu: „Pirmą kartą skelbdami spausdinamus J. Keliuočio tekstas, leidėjai apsiriboja šia užduotimi ir neteikia komentarų. Reikia tikėtis, autoriaus skelbiami faktai, realijos, vertinimai bus tyrinėjami specialistų“ (p. 531; ne tik komentarų nėra, net akivaizdūs apsirikimai, à la Aleksys Greimas, palikti). Per porą dešimtmečių, praėjusių nuo Mano autobiografijos išleidimo, neteko skaityt jokių specialistų komentarų, kurių tikėtasi. Ir aš joks ne specialistas, tegaliu užfiksuot klausimus:

— ar parašęs autobiografiją, po 1972/1973-ių Keliuotis (†1983) dar judino NR archyvo reikalą? – Nežinau.

— ar kas nors po jo mirties kreipės į VRM dėl NR popierių ir kt. (ar sovietmečiu, ar jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę; gal po 2003-ių, perskaitęs Mano autobiografiją)? – Nežinau.

— VRM turėtų turėt savo archyvą; gal parašyt laišką, paklaust? – Ne, nerašysiu, neklausiu – nenoriu veltis į reikalus su valstybės tarnautojais; nebent nuorodą į šį įrašą (su trumpu komentaru) nusiųst adresu agne.bilotaite@lrs.lt – va jei ji reikalą pajudintų... (ech, naivuolis).

P.S. Naujojoj Romuvoj tuo laiku buvo paskeltas dar vienas Česlovo Milašiaus-Milosz rašinys – „O[skaro] Milašiaus idėjos“ (1940 VI 9, nr. 22/23, p. 420–422; taip pat kaip ir skelbiant „Apmąstymus“ nenurodyta, kas vertė); pagalvojau: o koks šito teksto rankraščio likimas? ką krokuviškiai Miłoszo Raštų leidėjai parašė komentaruos? irgi kad versta iš lietuvių kalbos? – Nežinau.