(1308) Krivickiana: ne slapyvardis, o pravardė

— atsimenu, 2019-ų pradžioj skambino žmogus iš LGGRTC ir klausė, gal verta kuo nors papildyt BrKr biogramą, esančią centro internetinėj svetainėj genocid.lt (artėjo 100-metis). Tekste kokių rimtų riktų esant neprisiminiau; tepasiūliau patvarkyt tai, kas didžiosiom raidėm žaliam fone tarp vardo pavardės ir gimimo–žūties datų: pradžioj derėtų nurodyt partizaninius slp. Gintaras/Vilnius (sakytinis/rašytinis), gal ir laipsnį prieš juos užrašyt: part. kpt.; K. Rivaišas ir M. Būtvydis – pagrindiniai literatūriniai partizaninio laikotarpio slp., o Klaidatikį visai reiktų ištrint, nes, esu įsitikinęs, tai ne slapyvardis, o pravardė. — Deja, liko kaip buvę.

smulkmena, kad gimtinis kaimas pavadintas Pervalka, t.b. Pervalkai [užsispyręs savo tekstuos rašau Parvalkai]
beje, teko girdėt, kad rudenį prie namo, kur BrKr gimė, atsiras informacinis stendas

Pernai išėjo Tomo Taškausko epitafijų Lietuvos partizanams rinkinys Raudų siena: kairiam puslapy minibiograma, dešiniam – epitafija; aišku, ir BrKr pagerbtas. Nuliūdau pamatęs, kad kaip literatūrinis slp. nurodytas ir Klaidatikis [beje 2: t.b. ne Rivaišas, o K. Rivaišas – juk išmetus tašką pavardės šaknis Kriv- susidaro]. Ne tik paminėtas tas nelemtas Klaidatikis, į jį atremtas epitafijos tekstas. Perskaitęs epitafiją nusprendžiau: gana atidėliot, reikia pagrįst, kodėl manau, kad Klaidatikis – ne slp., o pravardė.

— iš kur tas Klaidatikis? Iš Jono Matuzevičiaus-Alksnio/Šalnos pasakojimo, kurį užrašė Romas Kaunietis ir paskelbė Aukštaitijos partizanų prisiminimų [toliau – APP] pirmoj knygoj (1996), p. 393–408. Pasakojimo gabaliukas, kurį dera apsvarstyt:

[1952-ų p]avasarį mes visi trys [pasakotojas, Juozas Šomka-Čerčilis ir Edvardas Bačelis-Gėbelsas] išlindom iš bunkerio, miške pastovyklavom, paskui vėl grįžom naktį prie to paties bunkerio.

Eidami pastebėjom kažką šviečiant prožektoriais palei kvartalines linijas. Supratom, kad ten rusai, bet vis tiek įlindom į bunkerį, pasiėmėm šaudmenų ir priešinga kryptimi pasitraukėm į Taruškų mišką. Per ryšininką susiradom [Povilo Žilio-]Klevo stovyklą.

Stovykloje radom 8 vyrus: [Žaliosios] rinktinės vadą [Stasį Kulį-]Briedį, jo adjutantą Juozą Galiauską-Martiną, būrio vadą Lionginą Šukį-Vanagą, Broniuką-Klaidatikį. Broniuko pavardės nežinau, jis spausdindavo partizanų laikraštėlius, išleido apie 600 puslapių eilėraščių knygą „Stalino saulė“ ir „Raudonasis rojus“. Čia mes praleidom apie du mėnesius ir išsiskyrėm. Abu su Čerčiliu vėl pasitraukėm į savo miškus, o Bačelis pasiliko. (p. 397)

Jonas Matuzevičius (*1928) partizanu tapo vėlai, 1951-ų rudenį, pabėgęs iš tarnybos sovietinėj armijoj. Kartu su BrKr tepabuvo palygint trumpai; pavardės savo ne neprisimenąs, o nežinąs, ergo, artimi nebuvo. Mano supratimu, jo atminty užsifiksavo, kaip stovykloj ne viešai, o tarp savęs buvo vadinamas BrKr: mažybinė vardo forma – aukštaitiškas pomėgis, o klaidatikis – kad ne vietinis, čia visi katalikai, o atklydęs iš Biržų, iš palatvijės, ten visi jie bambizai, klaidatikiai.

Romo Kauniečio parengtoj APP II dalies 2-oj knygoj, skirtoj Algimanto apygardai, yra ištraukų iš citatoj paminėto Edvardo Bačelio tardymo protokolų; 1953 VII 12 tardytojas užrašė:

1951 m. lapkričio mėn. prie mūsų prisijungė naujai įstojęs į būrį MATUZEVIČIUS JONAS, buvęs Spirakių kaimo gyventojas, o 1952 m. vasario mėn. dar prisijungė naujai įstojęs į būrį MORKŪNAS PETRAS, Gasparėlių kaimo gyventojas, ir, kaip jau minėjau, visi keturi slėpėmės Viščiaus miške Panevėžio rajone iki 1952 m. balandžio mėn., po to visi keturi [Matuzevičiaus pasakojime Morkūnas jau buvo žuvęs, jie trys likę] išėjome į Taruškų mišką. Čia sutikome ŠUKĮ, GALIAUSKĄ, „BRIEDĮ“, „JONAITĮ“, „KLEVĄ“ ir BRONIŲ KRIVICKĄ-„VILNIŲ“, kilusį iš Biržų rajono. Su šiais banditais, iš viso 10 vyrų, kartu mes išgyvenome vieną mėnesį [Matuzevičiaus pasakojime – apie du]. 1952 m. gegužės mėnesį nuo mūsų atsiskyrė ir išėjo į Viščiaus mišką „ČERČILIS“, „JONAITIS“, MATUZEVIČIUS ir MORKŪNAS, o mes šešiese likome Taruškų miške bunkeryje. (p. 106)

Jokio Broniuko, jokio Klaidatikio, oficialiai – Bronius Krivickas-Vilnius, bet priduriama, kad iš Biržų rajono (šitas, matyt, visiem buvo svarbu, kad ne vietinis, atklydęs). — Nežinau, ar įtikino jus šis paaiškinimas, kodėl esu įsitikinęs, kad Broniukas klaidatikis [manau, taip reiktų pateikt raštu] – pravardė, sudaryta ir vardo mažybinės formos ir užuominos apie konfesiją (NB! klaidingos užuominos: BrKr buvo katalikas, ne evangelikas reformatas).