Kai kas puolė siūlyt visokių papildų, net savo 10-ukus surašinėt; aišku, ir man norėtųs kokias Parulskio Tris sekundes dangaus siūlyt, bet: ne pats kūrinių sąrašas šiuo atveju svarbu, o pagrindimai, kodėl siūlomas tas ar anas daiktas; tokius surašyt – ne juokų darbas. Tvirtai ta rekomendacija sukalta, turint galvoj adresatą (9 dalykus iš 10 skaitęs, Undinės Radzevičiūtės Frankburgą prašokęs; teks lopyt skylę, nors nemanau, kad būtina; vienas dalykas užkliuvo: Icchoko Mero ir Grigorijaus Kanovičiaus nelyg supriešinimas dėl kalbos).
O dabar tas patikslinimas, dėl prancūzų. Pradėdama kalbą apie Ričardą Gavelį, Banytė kaip papildomą argumentą užrašo: „Kodėl išvis Gavelis? Ne tik todėl, kad jo knygos verčiamos į užsienio kalbas, o Prancūzijoje „Vilniaus pokeris“ susilaukė pakartotinio leidimo [...].“ – Jei Gavelio pakartotinis leidimas paminimas (nors: ar tai ne vad. papildomas tiražas?), tai tada kalbant apie Mero romaną Lygiosios trunka akimirką būtų galima tėkštelt kur kas svaresnį „prancūzišką“ argumentą: La partie n’est jamais nulle yra, jei gerai suskaičiavau, net septyni leidimai (pirmas 1979-ais, paskutinis 2003-ais). Išvertė šį romaną prancūzų kalbon (tiesa, ne iš lietuvių, o iš rusų, nors šiuo atveju kokios nors stilistinės ar kalbinės subtilybės nėra svarbu) filosofo Vosyliaus Sezemano sūnus iš pirmosios santuokos su Antanina Nasonova (1894–1941) Dmitri Sesemann (augęs su patėviu).
Digresija. Aurimas Švedas klausia Broniaus Genzelio, ar galima palygint, kuri – istorikų ar filosofų – bendrija patyrė didesnių nuostolių baigiantis Antrajam pasauliniam karui; atsakymas:
Manyčiau, kad didesnės netektys buvo filosofų. Iš senosios kartos Lietuvoje liko tik vienintelis Vosylius Sezemanas [Levas Karsavinas nepaminėtas todėl, kad labiau kultūros istorikas negu filosofas ar todėl, kad siejosi su Dailės institutu o ne Universitetu?] Visi kiti atsidūrė Vakaruose,. Kai Sezemanas grįžo iš įkalinimo, jo dėka atgijo prieškario filosofinės tradicijos: jis 1959 m. parašė studiją apie Aristotelį, vertė šio filosofo darbus. Paskui su jo vardu prasidėjo darbai estetikos srityje. Taigi Sezemanas atliko rišamosios grandies vaidmenį. Tuo tarpu apie [Eugenijų] Meškauską aš negalėčiau pasakyti, jog jis atliko tokį vienijimo su ankstesniąja filosofija funkciją. Jis greičiau tapo jungtimi su nedogmatiniu marksizmu.Sezemano mokykla neegzistavo, bet:
Tiesa, negalėčiau kalbėti, jog egzistavo Sezemano mokykla. Tačiau jis suteikdavo kitą orientaciją savo aspirantams, kreipdamas juos į istorijos filosofiją. Tuo tarpu Meškauskas į pastarąją sferą žiūrėjo labai rezervuotai. Tačiau netrukdė Sezemanui dirbti. („Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas“, Naujasis židinys-Aidai, 2009, nr. 3/4, p. 112)
[...] gyvavo terminas „Meškausko mokykla“. Bet ji egzistavo tol, kol buvo aktyvus pats Meškauskas ir kol kitą įtampos polių kūrė Zimanas. Kol reikėjo gintis. O kai filosofijai nereikia gintis, apie mokyklas kalbėti yra sunku. (ibid.)Kai skaičiau šitą pokalbį kaip šviežieną, neužkliuvau, o dabar stabtelėjau. Kuo čia dėta mokykla, siūlanti svarstyt apie mokytoją ir mokinius? Ar ne tiksliau būtų koks (ne tiesiogine, aišku, prasme) iš gėlų kalbos pasiskolintas clannas ar šeima (à la Mario Puzo romanuos). Eugenijus Meškauskas kaip koks krikštatėvis turi būt nepažeidžiamas („sąmoningai beveik nieko nerašė, nes puikiai suprato, kad prie teksto visados galima prikibti“, p. 109), kurio pagrindinis uždavinys apgint savo šeimą: „filosofų bendrijoje vykdavo scholastiniai mūšiai, kuriuose pajėgos išsidėstydavo taip: iš vienos pusės būdavo svaidomasi partijos nutarimais, o iš kitos pusės Meškauskas pasitelkdavo Marxo tekstus“ (ibid.). Globėjas ir globotiniai, Meškauskas – stogas.
Kaip čia įžvelgt filosofų mokyklos bruožų? Nepajėgiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą