(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-08-23

(885) Užparaštė, cxxiii: apie kūrybą iš užparaštės

u pernykšte data š.m. sausio pačioj pabaigoj išėjo kolektyvine monografija pavadintas straipsnių rinkinys Tarp estetikos ir politikos: lietuvių literatūra sovietmečiu. Sprendžiant iš paskutinio paantraštės žodžio, nurodančio laikotarpį, ir tiek, galima būtų tikėtis, kad bus kas nors ir apie nešmėžavusius – ryškiau ar blankiau – to laiko kultūros paviršiuj.

Prieduras: 2017-08-04 Biržuos prie namo Kęstučio 14 buvo pritvirtinta memorialinė lenta; plačiau žr. čia
Suprantu, nėr ko norėt išsamaus vaizdo iš straipsnių rinkinio, bet tas žodis monografija tarsi ir prašytų užsimint, kad kai kurios pavardės galėjo būt bent kartą kur nors paminėtos; tarkim, poeto Mindaugo Tomonio, maniusio, kad Hegelis didesnis filosofas negu Marxas ir raštu pareiškusio, kad Lietuva buvo okupuota, ir atsidūrusio psichiatrinėj ligoninėj, o gyvenimą baigusio gal savižudybe, o gal nužudyto; arba prozininko Jono Laucės, kaip atsaką į Vytauto Petkevičiaus Apie duoną, meilę ir šautuvą parašiusio romaną Žaizdre, ir už tą, pasak Kazio Ambraso, „nacionalizmo evangeliją“ įvertinto pora metų bendro režimo lagery. Pirmojo eilėraščiai, antrojo proza neprašo daryt nuolaidų dėl autoriaus turėtos pozicijos. Gal ir nebūtų šios pavardės iškilusios, jei ne pradžioj minėtos knygos pavadinime esantis žodis politika. Jei jau užsiminiau apie politiką, tai juk būtent ji, o ne kas kita lėmė, kad mums teko džiaugtis Baltušio gebėjimu vaizdžiai pasakot, o Pulgis Andriušis liko užparaštėj, ir iki šiol nieks nėr surengęs šių pasakotojų „turnyro“, kad paaiškėtų, kurio smūgis dešine iš apačios į smakrą, o kurio kaire į paširdžius „geresnis“; teisėjai, aišku, subjektyvūs, „kovai“ pasibaigus nereiktų kurio nors rankos kelt į viršų, bet šis tas paaiškėtų.
Kirba galvoj teiginys: lietuvių literatūros, sukurtos tuo laiku, kai Lietuvą valdė sovietai, istorija dar neparašyta, nors, reikia prisipažint, neįsivaizduoju, kaip ji turėtų atrodyt, kad galėtum pasakyt: visa apimanti, sintetinio pobūdžio, gera. Ir viena iš priežasčių ta, kad neaišku, kaip kalbėt apie išstumtuosius, išmestuosius iš sov. barščių – metusius rašyt arba rašiusius tik sau, kurių kūryba neturėjo net tiek skaitytojų, kiek dabar skaito „postmodernistinę“, kaip kartais sakoma, poeziją. Kūrėjo raidai, brendimui vis dėlto ar besižavintis, ar pagrįstai kritiškas, koks nors skaitytojas būtinas, nebent talentas būtų labai labai stiprus ir jam nieko kito be popieriaus ir pieštuko nereikėtų – augtų pats iš savęs. Apgailėt, kad va bjaurūs laikai buvo, sužlugdė talentą – argi to gana?
(Gal ir iš per toli pradėjau, ir per daug kreivuliodamas tapenau link vaikų dainelės „Išbėgs, išbėgs pelė iš miškõ“, kuri gali būt pasitelkiama norint apibūdinti... sovietmetį.)
— 1993-05-15 Lietuvos aide buvo visas puslapis Alės Naginskaitės-Vajegienės (1925–1997) eilėraščių, rašytų 1946–1948-ais. Poetė prisistatė pati:
Praeities puslapį atvertus
Kai 1944 m. atvykau į karo apgriautą Vilnių, universitete jau nebeveikė V. Mykolaičio-Putino globojami literatai. Tačiau anų laikų nuotaikos dar dvelktelėdavo iš vyresniųjų kolegų kalbų. Naiviai tikėjau: fašistinės okupacijos metais aktyviai reiškėsi literatūroje H. Nagys, V. Mačernis, K. Bradūnas ir kt., todėl ir mes, šiek tiek jaunesni, galime ugdyti savo sugebėjimus, nekreipdami dėmesio į sovietų okupaciją, kuri po karo tikriausiai bus švelnesnė. Deja, apsirikau. Tiesa, kai 1946 m. pradžioje buvau priimta į Jaunųjų rašytojų sekciją, niekas per daug nesigilino į ideologinius klausimus. Tačiau tai truko neilgai. Po kelių mėnesių mus šešis (E. Karaliūtę, O. Jaskelevičiūtę, L. Stepanauską ir mane pagal kažkokį paragrafą, o kitus du, kurių gerai neprisimenu, už neveiklumą) pašalino iš sekcijos. Pirmininkas K. Kubilinskas tik perskaitė nutarimą, nepaaiškinęs, kuo mes nusikaltome, ir, nedavęs mums žodžio, paprašė išeiti. (po pusmečio tokio pat likimo susilaukė ir pats K. Kubilinskas.) Kuo mus kaltino, paaiškėjo iš E. Mieželaičio straipsnio „Jaunieji turi atsikratyti žalingojo senumo“ („Literatūra ir menas“, 1946 m., Nr. 5). Jis rašė: „Pasiklydę formalistiniuose ieškojimuose, kai kurie pasiklydo ir ideologiniuose klausimuose, nesidairydami ir neabejodami subrido į reakcinę ideologiją. Neatsitiktinai nuo jaunųjų sekcijos atitrūko Karaliūtė, Naginskaitė, Steponis. Jie neįstengė kol kas atsisveikinti su atgyventa praeitimi savo poezijoje“. (Šio straipsnio autorius po A. Ždanovo pranešimo buvo dar žiauriau apkaltintas.) Taigi gyvenom taip: „... ta katė tą pelę, ta pelė tą grūdą...“ Nors ir buvo gaila sudaužytų iliuzijų, jaučiausi ištrūkusi iš spąstų ir toliau rašiau, mažai kam rodydama.
Šiandien, kai išspausdinta daug tremtinių poezijos, geresniam praeities vaizdui gal praverstų ir gyvenusių tėvynėje, bet negalėjusių ar nenorėjusių spausdintis kūryba. (p. 10)
Jei jau grūdas buvo paminėtas... Tuolaikinis derlius, kaip doram ūkininkui ir priklauso, supilstytas į aruodėlius: čia kviečiai, čia rugiai, čia miežiai, čia avižos, čia kokie rapsai ar žirniai; ne viskas dar išvėtyta, kai kur pelų nemažai. Bet tam tikro laikotarpio literatūros istorija, tęsiant palyginimą, įsivaizduoju, turėtų būt kažkas panašaus į duonos ar pyrago kepalą. O kiek ko dėt tešlon – šeimininkė juk turi apsispręst.
Kūryba, taip apibendrintai, yra juk vox humana, ką nors tikro apie žmogų iš jos norėtųs sužinot, patirt. Galim skersai išilgai perknist, tarkim, 1950-ais 15 tūkstančių tiražu išleistą brošiūrą Draugui Stalinui: Telšių valsčiaus kolūkio „Lenino kelias“ rinkėjų laiškas; laišką eilėmis surašė poetai: A. Jonynas, J. Macevičius ir likt nieko nepešę – propagandinis tekstas, ir tiek; o va, sakysim, Alės Naginskaitės 1948-ais užrašytos eilutės:
Silpnas mūsų šauksmo aidas miršta...
O aplinkui – griaučiai, griaučiai, griaučiai...
Baltas kaulas spindi mėnesienoj...
Viešpatie, jeigu žinočiau, ko čia šauktis...
Klaidžiojam, pavargom. Sienos, sienos...
Ne, sakai, nebegaliu... Susėdam.
Tylim. Nekalbam. Neverkiame. Vis viena
Žinom – neišeisim... Kažko gėda,
Gaila, pikta. Tu dar vis dairaisi.
Nežiūrėk verčiau į tuos griuvėsius.
Taip, daugtaškių per daug, bet balsas aiškus ir tikras, ir sakantis.
(Ir kažkodėl prisiminiau Conradą Aikeną:
What shall we do—what shall we think—what shall we say—?
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Or as the cloud does on the northeast wind—
Fluent and formless; or as the tree that withers. (iš XXIX preliudo Memnonui [Trojos gynėjui, nužudytam Achilo])
Tas nudžiūvusio medžio vaizdinys, matyt, kaltas; merdinčio, džiūstančio, o virš jo vėjas gena debesis.)

2 komentarai:

  1. „...nieks nėr surengęs..."
    O kaip turėtų atrodyti tas Baltušio ir Andriušio turnyras – lyginamoji knyga? Nelabai įsivaizduoju...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir aš užsikrėčiau tuo nelemtu kariniu-sportiniu virusu – visokie turnyrai ir kovos ėmė vaidentis; negerai. Kaip įsivaizduoju? Paprastai. Kokiam nors lit-ros istorijos skyriuj rašant apie ar kūrinių kalbą, ar pasakojimo pobūdį ar dar ką nors Baltušio ir Andriušio kūryba turėtų būt aptariama kartu, o ne Baltušio prie sovietinės, o Andriušio prie egzodo.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)