(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-08-26

(887) Dėl juoko, bet ne tik: kandidatė į Vasario 16-osios signatares

ali žmogus visokių juokų prisigalvot, jei tik ūpo yr. Aišku, nesi Palemonas Dračiula, taip grakščiai ir šmaikščiai neišeina, bet ką jau padarysi – ne visiem duota ir drėbtelėta.
-------------------------------
Prieina prie Basanavičiaus, grįžtančio iš koncerto Bernardinų sode, kad ir šito, Toks Lietuvys ir sako:
– Žinot, daktare, regėjimas mane buvo ištikęs – nepraeis nė šimtas metų, ir Lietuvą valdys moteris.
Niekaip neatsiliepė dr. Basanavičius – na ir ką gali sakyt tokiam iš tarpuvartės prie Niškovskio hotelio? Pilnas Vilnius ateities spėjikų.
Užsimiršo tas atsiprašant Lizdeika laikui bėgant, bet po ketverių su viršum metų ėmė ir prisapnavo – naktį iš rugsėjo 17-os į 18-ą: sėdi jo, dr. Basanavičiaus, kėdėj prie rašomojo stalo, skaito kažkokį protokolą, kur 20 pavardžių surašyta, ir sako:
– Dvidešimt pirmos trūksta.
– Kodėl trūksta? Manai, dėl ko nors nesutarsim ir balsai lygiai perpus pasidalins? Bet juk tokiu atveju lems pirmininko balsas. Dvidešimties užtenka.
– Ne, Daktare, moters trūksta. Jūsų Tarybai teks priimt labai svarbų sprendimą, ir Jūs tik įsivaizduokit, kaip atrodys, jei nebus nė vienos moters parašo? Kaip atrodys po šimto metų? Gėda bus kam nors tokį ir parodyt, teks slėpt.
– Sakai? Bet kad aš tik vieną vertą težinau, bet ji Pinske, ir šiaip beveik niekur neišvažiuoja, kaip aš ją iki rytdienos prisikviesiu? Ne, bus gerai ir be moters. Ir sugalvok tu man – moters, matot, prireikė. – – –
Ir nubudo dr. Basanavičius paskutinę frazę tardamas, ir pagalvojo: ogi tikrai, kaip ta Konstancija laikos? Ir ką galėtų reikš, kad sapne apie ją pagalvojau? Bet reikia keltis, ruoštis, šiandien gi konferencija prasideda.
— Kodėl čia dabar tų pasvaičiojimų atsirado? Užtikau vieną istorikės ir publicistės, VDU doctor honoris causa Konstancijos Skirmantaitės (kam atrodo logiškiau – tebūnie Skirmuntaitės, 1851–1934) tekstą, kuris pasirodė vertas dėmesio. (Apie J.B. ir K.S. santykius, manau, bus bent pastraipa būsimoj Eligijaus Railos studijoj, ir ji, viliuos, neprieštaraus prielaidai, kad Basanavičius galėjo sapnuot sugalvotąjį sapną.)
1909-ų vasarą per kelis Vilties numerius ėjo Poškiečių Antano – kun. Antano Juozapavičiaus iš Poškiečių apybraiža „Latviai“. Suprantama, ir apie karalių Mindaugą buvo rašoma. O Skirmantaitei nepatiko, kas apie jį rašoma. Pradžioj atsiuntė redakcijai laišką, o po to visą straipsnį, kuris paskelbtas Vilties nr. 106, išėjusiam rugsėjo 13/26-ą (kas prastokai išvertė lietuvių kalbon – neaišku):
Keletas pastebėjimų apie mūsų istoriją.
     Begalo sunku yra išrauti iš gyvenimo ir mokslo įsišaknijusios klaidos. [...] Kadangi klaidingos pažiūros apie tą mūsų garsingąjį karalių [Mindaugį] labai yra išsiplatinusios daugelyje istorijos ir poezijos veikalų, pertai neprošalį bus atkreipus skaitytojų domą į naująsias to dalyko pasekmes. Taigi pastarieji rimti to mūsų istorijos laikotarpio tardytojai priėjo Mindaugio istorijoje tokių išvadų ir paaiškinimų [būtent 1909-ais išėjo pačios K.S. Mindog Król Litwy, kitąmet išverstas lietuvių kalbon]:
     1) Kad klaidingas yra tvirtinimas, jog Mindaugis priėmė katalikų krikštą tuo tikslu, kad apgavus Apaštalų sostą (Rymą) ir Kryžeivius, nes visi jo tolimesnio viešpatavimo faktai ir gyvi santykiai su Rymu rodo, o popiežių laiškai paremia tai, jogei jis buvo tikras ir veiklus krikščionis, sūnus auklėjo krikščioniškai, įkūrė Žemaičiuose vyskupiją, gabeno katalikų vienuolius Lietuvon, o tame veiklia padėjėja iki mirsiant buvo jo žmona, dievuota karalienė Morta.
     2) Kad netiesa esanti, būk karalius Mindaugis, padaręs su Kryžeiviais santaiką ir sutartį, slapčia juos apgauliojęs ir lietuvių tautas prieš juos kėlęs, nes priešingai, visi faktai rodo, kad Mindaugis, vieną sykį sandarą padaręs, žiūrėjęs jos dorai ir ištikimai per dešimtį metų, iki atvirai jos nemetė.
     3) Kad netiesa esanti, jog Mindaugis užrašinėjęs Kryžeiviams žemes, dagi visą šalį, silpnas būdamas bei prigautas, nes išskyrus vieną kartą padovanotąją žemę užu padėjimą kare ir apvainikavimą – daugiau nedavė jiems nieko; visi kiti jo užrašymai yra vėliau pramanyti ir netikri.
     4) Kad pagaliaus netiesa esanti, būk Mindaugis, išsiskyręs su Kryžeiviais, Žemaičiams prašant, išsižadėjęs net ir tikėjimo, nes tam nėra jokių prirodymų; gi daug daugiau yra nurodymų į tai, jog jis krikščioniu buvo iki mirties: kaip tai liudija tų laikų popiežiaus raštas (bullė), kur augštai keliama Mindaugio atmintis, ir uolus stabmeldžio Treinato kerštas ant Mindaugio ir jo dinastijos.
— nuotrauka iš čia
(popularyzatorka historii? manyčiau, vis dėlto, istorikė; sprendžiant iš to,
kokius uždavinius kelia būsimiesiems Lietuvos istorikams) 
     Negalime iš tautinio šovinizmo per virš mūsų praeities girti, bet negalime lygiai mažinti mūsų didvyrių didybės, sekant lengvatikius kaimynų bei priešininkų balsus.
     Tokie vyrai, kaip vienintėlis mūsų karalius Mindaugis, kaip Gediminas, Vytautas, – nors nepriaugo idealo, kurį istorijos teismas statyti jiems gali, nors begaliniai sunkios istorijos sąlygos kiekvienam iš jų palaužė arelių sparnus ir nesykį pasuko juos į šalį iš prakilnaus kelio – vis dėlto yra tai žmonės tikrai dideli, didvyriai, nėra juose nieko mažaus, žemo, paprasto, ir, nežiūrint į jų klaidas, jie palieka mūsų istorijos didvyriais. Kodėl jų ikišiol užtektinai nesuprantame, kodėl dažnai dagi klaidingą apie juos turime išmanymą? Todėl, kad mes patįs vos tepradedame mūsų praeitį tardyti. O prie šitos darbo spragos istorijos dirvoje šiandien, mokslo laikais, prisideda iš mūsų senovės tai, jog iš priežasties dirbtinai prailgintos pas mus barbarybės ir kultūros suvėlavimo, neturėjome tais senais laikais savų rašytojų ir pranešėjų. Per tai mūsų istorijos gelmės atrodo tartum didžiausios girios, plačiai apsuptos iš kraštų dyglėtų tankumynų, vėliau išaugusių, svetimų žinių, pasakojimų ir pasakų. Ne iš tų tankumynų spręskime apie girios vertę, bet pasiekti turime jos gelmėn, kur stovi, kaip [po] audros išlikusieji liekno ąžuolai, kai-kurie senovės liudijimai – brangintini tų laikų raštijos paminklai, duodą mums teisybės artimą, o kai-kada visiškai teisingą prasmę ir saiką tiems seniems laikams numanyti. Kiekvienas Lietuvos praeities tyrinėtojas, neatsilikdamas aplinkiniuose girios tankumynuose, net tenai turi daeiti, kur prieš metašimčio pusę su viršum grimzdo dar Daukanto ir Norbuto plunksnos... Nūnai, kiekvienas sąžiningas savarankis darbininkas gali pasiekti pačios girios gilumos, pro išskintuosius kelius, kuriais yra istorijos šaltinių leidiniai. Tatai, arba populerizuokime istoriją pamatingai, arba nerašykime apie ją nieko! O kadangi atgemančioji tauta negali tokiame klausime tylėti, negali taip svarbioje dirvoje nieko neveikti, nes vėl taps jai svetimų tendencijų auka, – tat lietuviai kuoveikiausiai imties privalo savarankiai lietuvių istoriją tardyti iš viduramžių laikotarpio lotinų, senavokiečių, rusinų (taip vietine kalba, taip senarusiniškąja) šaltinių, darbuoties Karaliaučiaus arkyve, išnaudoti turtingus Krokuvos akademijos leidinius, surinkti iš liaudies lūpų senovės padavimų ir pasakojimų liekanas (kas jau nuo ilgesnio laiko pagirtinai ir atliekama). Gi šviesioji mūsų dvasiškija didelį tautai patarnavimą atliktų, jeigu pasiųstų Ryman gabų ir tinkamai prisiruošusį kunigą, kuris ištirtų ir padarytų nuorašus iš visų popiežių bullių, mūsų istoriją paliečiančių, ir išleistų mūsų Monumenta, kurie aiškiai nušviestų savarankų Lietuvos su Vakarais susirišimą. Suradimas ir išleidimas, kad ir likučių, mūsų valdovų laiškų, rašytų Petro sostui, būtų tokiame rinkinyje visų-brangiausias tautai palikimas.
     Taip iš pamatų dirbdami, galime ilgainiui patįs pastatyti mūsų istorijos rūmus, o pamatingai pažinę praeitį, geriau suprasime šiandieninius atgemančios mūsų tautos uždavinius. Be pažinimo gi mūsų praeities, galime būti tiktai svetimų pažiūrų ir tikslų žaisleliu, ir nesupratę einančio iš istorijos mokslo, nesuprasime nei dabartinio mūsų padėjimo. (p. 1–2)
Praeitį dera tyrinėt pamatingai, remtis pirminiais šaltiniais, – ar tokia nuostata paseno? Regis, dar ne. — Visai gerą kandidatę į Vasario 16-osios signatares dr. Basanavičius būtų pasirinkęs. Manyčiau.
P.S. Reiktų šitą knygą paskaityt (čia recenzija).

7 komentarai:

  1. Na, tarp Nepriklausomybės akto signatarų, rodos, nebuvo nė vieno tokio:
    „...buvo šalininkė Lietuvos Lenkijos unijos, vadinas, ji nepripažino lietuvių tautos separatizmo" (iš nekrologo, Naujoji Romuva, 1937, nr. 162, p. 139)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Suklydau: metai ne 1937, o 1934

      Panaikinti
    2. Nė apie vieną signatarą nekrologe nebūtų taip parašyta, nes juk buvo Signataras :)
      Pacituotasis teiginys, bent man, atrodo įtartinas – negi kam būtų kilusi mintis tokią „unijonistę“ piršt Tautos patriarchui? O juk buvo.

      Panaikinti
  2. Ingos nuomonė, regis, pernelyg kategoriška. Juk buvo Narutavičius. Beje, dėl "u" Skirmuntaitės pavardėje plg. Dausprungas (ne "Dausprangas") - manoma, kad senrusių metraštininkas užrašė ryt. aukštaitišką formą. -KG- PS: tekstas tiktų Lietuvos istorinės minties chrestomatijai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O kodėl plg. Dausprungas? Plg. Daumantas, antrasis asmenvardžio dėmuo -mant-: Skir-mant-as, yra ir tik Mantas.

      Panaikinti
    2. Gal turėtų būti "Dausprangas"?:) Žinoma, galiu klysti. Deja, neturiu po ranka savo bibliotekos (regis, Gudavičius yra apie tai rašęs). Šiaip juk pavardės turi keletą variantų (plg."Eismuntas" ir "Eismontas"), be to, Baltarusijos Skirmuntus įprasta rašyti su "u". Tiesiog yra tokia tradicija ir jos geriau laikytis, kad nekiltų bereikalingos painiavos.

      Panaikinti
    3. Kęstuti, visai nesiruošiu piršt asmenvardžio varianto su -a-, tik kaip variantą pateikiau, ir ne kokiam moksliniam straipsny, o asmeniniam tinklarašty; tuolab – nesijaučiu esąs istorikas. Kaip istorikų bendruomenė apsispręs, taip ir įsitvirtins; Skirmuntaitė jau gal ir įsitvirtinusi. Tik dar kartą pamėginsiu suformuluot savo požiūrį: jei, pridėdami -aitė, kalbamą žmogų prisiskiriam sau, reikia žiūrėt, kokia giminės kilmė, o ji – iš Mindaugo brolio Skirmanto (dėl pastarojo kunigaikščio vardo rašybos diskusijų juk nekyla). Štai iš kur ta -a-. Be to, Viltis, skelbdama jos pasvarstymus apie istoriją, irgi užrašė Skirmantaitė. Tai tik tiek, jokių ketinimų kelt maištą neturiu, tikrai :)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)