(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-08-18

(883) Tarp kitko: ar tikrai buvo viešai deginamos Baltušio knygos?

Atvirai šnekant, nemaniau, kad ateis laikas, kai kas nors savo rimtą probleminį rašinį pasiūlys paskelbti šitam tinklarašty, o ne kuriame nors iš periodinių leidinių. Bet va atėjo: kolega bibliotekininkas ir vertėjas Pranas Vasiliauskas atsiuntė tokį tekstą.
Mitas ar faktai?
Periferiniame mano dėmesio akiratyje jau nuo Sąjūdžio laikų slūgsojo teiginys, girdėtas jedinstvenikų (jedinstvenikai – tai Lietuvos Nepriklausomybės priešai, itin agresyviai ir aršiai reiškęsi 1989–1991 metais) mitinge ar perskaitytas jų spaudoje, kad (kovų už Lietuvos Laisvę metu) buvo viešai deginamos Juozo Baltušio knygos. Šis tvirtinimas man visados kėlė abejonių, nes pats su tokiu reiškiniu niekada nesusidūriau (nors buvau aktyvus to meto politinio veiksmo stebėtojas, dažnai ir dalyvis), o ir pati protesto forma – viešas priešo knygų deginimas – atrodė (ir tebeatrodo), nėra lietuviško protesto, pasipriešinimo ar neapykantos reiškimo būdas. Man vis atrodė, kad tai yra jedinstvenikų išsigalvojimas, pagrįstas ne faktais, o vien jų pačių – jų manymu, vieninteliu teisingu – įsitikinimu, kad mes, lietuviai, o ypač sąjūdininkai, esame fašistai ir nacionalistai. O jeigu jau esi „nacionalfašistas“, tai, jedinstvenikų – tų rusiškųjų šovinistų – supratimu, būtinai turi viešose akcijose deginti nedraugų knygas. Prisiminkime Michailo Romo „Paprastą fašizmą“ su jo į mūsų smegenis įtarkuotais viešuose laužuose deginamų knygų vaizdais.
     Žodžiu, viešas knygų deginimas yra ne paprastas paniekos, antipatijos ar priešiškumo pareiškimas, o tarsi ritualas, ypatingas pasmerkimo aktas, neapykantos demonstravimo būdas, būdingas totalitariniams režimams ir paprastai inspiruojamas bei vykdomas valdžios nurodymu. Demokratinėse, civilizuotose, laisvose visuomenėse toks reiškinys tiesiog nėra įmanomas.
     Kai neseniai peržvelgiau į mano rankas patekusio žurnalo „Lituanistica“ 2016 metų Nr. 1 turinį, iš karto atkreipiau dėmesį į istoriko Mindaugo Tamošaičio straipsnį „Juozas Baltušis ir Eduardas Mieželaitis tautinio atgimimo ir pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais“. Susyk dingtelėjo: ar čia bus kas nors rašoma mane dominusiu klausimu? Ir bematant tokią vietą suradau:
Dar neseniai buvę ištikimi J. Baltušio skaitytojai plėšė ir degino jo knygas, nešė jas prie J. Baltušio namų durų, smerkė už kitokią nei daugumos nuomonę […]. (p. 15)
Žurnalistikos enciklopedija, 1997, p. 126
Taigi, M. Tamošaičio straipsnyje patvirtinama, kad knygos buvo deginamos. Remiamasi Felicijos Savičienės rašiniu antrašte: „Juozas Baltušis: šiukšliadėžėse degė „Juza“, o rašytojo širdyje žėrėjo kaitrūs tarybinės idilės laužai…“, išspausdintu laikraštyje „Europa“ (1996, Nr. 25, p. 3). Pačiame tekste apie viešą knygų deginimą rašoma šitaip:
Jis visa savo esybe stengėsi įtikinti laisvės ištroškusius, kad Lietuva gali gyventi tik socializmo šalyse. Nepriklausomybės geismas Baltušiui buvo tiesiog neįtikėtinas noras. Ir kai buvęs Lenino prospektas degė jo kūrybos laužais, Baltušis nuoširdžiai stebėjosi:
– Kodėl jie taip elgiasi, aš gi nieko blogo nepadariau?
Antraštė ir ši citata siūlo susidaryti tokį vaizdą: kažkieno buvo suorganizuota ir įvykdyta J. Baltušio knygų deginimo akcija anuometinio Lenino prospekto (dabar Gedimino) šiukšliadėžėse.
     Bet, vis dėlto, tai irgi tik teiginys, tik vaizdinys, tik noras įteigti, kad taip iš tikrųjų buvo, nes F. Savičienės (o tuo pačiu ir M. Tamošaičio) straipsnyje tai neparemta jokiais faktais, jokiais įrodymais.
     Vadinasi, tie straipsniai neįrodo, kad „buvęs Lenino prospektas degė“ Juozo Baltušio „kūrybos laužais“, kaip, beje, tokios galimybės nepaneigia ir mano individualus patyrimas ar asmeninis įsitikinimas.
     Todėl ryžausi atidžiai peržvelgti tų dienų centrinio jedinstvenikų laikraščio „Tarybų Lietuva“ puslapius: kur jau kur, o čia tikrai turėjo būti publikuojamos sąjūdininkų „fašistinį siautėjimą“ demaskuojančios nuotraukos, bent jau lakoniškas pranešimas apie konkretų Baltušio knygų deginimo faktą. Mat kaip tik šiame „organe“ 1990 m. balandžio 7 dieną, nepraėjus nė mėnesiui po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, buvo publikuotas J. Baltušio pasisakymas, smerkiantis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir remiantis Michailo Gorbačiovo – „mūsų Prezidento“, kaip išsireiškė Baltušis, – „poziciją“. Būtent po šito pasisakymo, savaite anksčiau transliuoto per centrinę Sovietų Sąjungos televiziją, ir kilo Lietuvoje pasipiktinimo ir paniekos „liaudies rašytojui“, banga, turėjusi, jedinstvenikų supratimu, sukelti ir Baltušio knygų viešo deginimo ekscesus.
     Taigi, atidžiai pervertęs „Tarybų Lietuvos“ keturių mėnesių numerius, pradedant tuo, kuriame buvo paskelbtas jau minėtas skandalingas J. Baltušio pareiškimas, neradau nei knygų deginimą iliustruojančių nuotraukų, nei reportažo „iš įvykio vietos“, nei menkiausios informacinės žinutės apie Lenino prospekto šiukšliadėžėse degintas knygas. Aptikau tik du rašinius, kurių autoriai buvo suinteresuoti veikiau mito kūrimu, o ne faktų pateikimu. Vienas jų (M. Džiovenis) rašo:
Štai rašytojas J. Baltušis LTSR AT sesijoje pasakė atvirą ir labai nuoširdžią kalbą, labai pagrįstai kritikuodamas Sąjūdį. Atsaku į tai pasigirdo barbariški grasinimai naikinti jo puikiąsias, taip plačiai Lietuvoje žinomas ir mėgstamas knygas! (Tarybų Lietuva, 1990-04-21).
Kitas autorius (Vladas Bikuličius) teigia, jog po J. Baltušio kalbos „per sąjunginę televiziją“
raginama deginti jo knygas, tarp kurių į daugelį kalbų išversta „Sakmė apie Juzą“. Prie rašytojo buto prireikė milicijos posto, kad apgintų garbingą senelį nuo „patriotų“. (Tarybų Lietuva, 1990-06-25)
Ritos Baltušytės sudarytoje knygoje „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ (Vilnius, 2010) išspausdintuose laiškuose apie jo knygų deginimą nėra rašoma, nors nekorektišku ar net drastišku buvusių jo gerbėjų elgesiu nusiskundžiama gan dažnai. Pats artimiausias mūsų temai sakinys būtų toks:
Susidėliojau savo knygas, kurias man sugrąžino [atsiųsdavo paštu arba palikdavo prie buto durų – P.V.] „dėkinga tauta“, kai kurias gerokai aplamdžiusi, tai pasižiūriu rytą kilęs, pasisemiu įkvėpimo dienai.
Tiesa, Baltušio podukra Dagnė Jakševičiūtė savo knygoje „Gyvenome socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį“ (Vilnius, 2013) rašo, jog J. Baltušio bičiulis Povilas Zulonas jai teigęs, kad viename laiške J. Baltušis jam rašęs, jog kai kur deginamos jo knygos, o apie 400 knygų demonstratyviai atsiųsta paštu (p. 220).
     Pasitikrinau ir internete, į Google paieškos eilutę įvesdamas gairinius žodžius: „Juozas Baltušis / knyga / deginti“. Ir iš ten neišmetė jokios konkrečios informacijos apie viešą Juozo Baltušio knygos deginamą. Vien tik emociniai pasisakymai ir teiginiai, jog knygos buvo „netgi deginamos“.
     Beje, mūsų atveju būtinai reikia skirti viešą deginimą (tai būtų visuomeninis reiškinys) nuo deginimo buityje (tai jau privatus reikalas). Toks pat skirtumas būtų tarp Baltušio, dėstančio politines pažiūras privačiam rate, ir Baltušio, skelbiančio savo kolaborantišką poziciją per televiziją.
     Šiaip ar taip, šitam mitui reikia pakirsti šaknis. Arba aiškiai įrodant, kad J. Baltušio knygų deginimo ekscesai tikrai vyko – tada bus jau ne mitas, o praeities faktas. Arba, neatsiradus dokumentuotų, nesufalsifikuotų įrodymų, skelbti, kad tai buvo jedinstvenikų insinuacija, šmeižikiškas prasimanymas, propagandinis melas – ir tada šis mitas turėtų savaime išsikvėpti ir numirti. Juk, kad mitas įsišaknytų, išsikerotų, jis turi misti ne faktais, o nežinojimu, neaiškumu, gandais, tai yra, pats turi teikti peno žmonių fantazijoms, lūkesčiams, tikėjimams…
     Todėl siūlau žmonėms, ką nors žinantiems apie šį reikalą, pateikti ar nurodyti archyvinę medžiagą: nuotraukas, filmuotus duomenis, to meto informacinės spaudos pranešimus. Su liudininkų šiųdieniais prisiminimais, be abejonės, viskas žymiai sudėtingiau: informacinio karo troliai gali tiek visko „prisiminti“, jog galva apsisuks…
Pats niekur nesu radęs rimto liudijimo, kad tikrai Baltušio knygos būt buvę viešai deginamos. Gal Jūs prisimenate kur nors tokį liudijimą skaitęs ar skaičiusi, o gal net matęs ar mačiusi tą barbarybės apraišką? Kaip ir Pranas V., manau, kad tai ne kokia Atgimimo istorijos smulkmena, o labai rimtas klausimas: ar mūsų ėjimas į laisvę pažymėtas šita vienprasmiškai vertintina gėdos žyme? (Kad kritikas, poetas ir prozininkas Algimantas Bučys savo namo Žvėryne balkone degino savo knygas – neabejotinas faktas, bet tai visai ką kita reiškiantis veiksmas: sąskaitų su asmenine praeitim suvedimas, privatus reikalas.)
O apie knygų deginimą šiukšliadėžėse galima šį tą pasakyt remiantis paprasčiausia logika: knygos taip paprastai nedega, tai ne suglamžytas laikraštis, prie kurio gana prikišt užžiebtą degtuką; norint sudeginti knygą be katalizatoriaus, tektų pirmiausia ją suplėšyt lapais ir dar juos suglamžyt; jei net būtų sušlakstytos, tarkim, benzinu, vis tiek šiukšliadėžėse neįsidegtų – ten nėra traukos; įkurtoj krosny ar lauže knygos tedega. (Jei kas iš pykčio įgrūdo kokį Parduotų vasarų tomą savo įsidegusian pečiun, tai  kas kita negu viešas knygų deginimas.)
Ir dar toks klausimas sušmėžavo galvoj: o viešų raginimų deginti Baltušio knygas buvo?  Kas, kur, kada?
P.S. Žinau, kad kartkartėm tinklaraščio įrašų nuorodomis pasidalinama facebooke, iš kurio esu pabėgęs; jei kiltų noras šitą įrašą paplatint, būčiau labai dėkingas, tik prašyčiau: praneškit (ar el. paštu, ar kitaip), jei kas nors ką nors reikšminga prisimintų komentaruose.

Prieduras (09-12).  Prašymas buvo išgirstas. Rimantas Kmita atsiuntė raportą su printscreenais:
Sveiks, Virgi,
aš ir Palmira pasidalinom tuo įrašu apie Baltušį, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, jokių liudytojų neatsirado. Komentarus prisegu. Bandau suprast, iš kur ta legenda, nes net ir aš, žiūriu, esu tą minėjęs. Man atrodo, kad čia vos ne nuo universiteto paskaitų tas „faktas“ figūruoja.
— Ačiū, Rimai. Nors kova su tokiais „faktais“ labai primena kovą su korektūros klaidom :)
--------------------------
P.S. (2017-01-02) Gali abejot kiek širdis geidžia kai kuriais „teiginiais“; paplito, ir plinta. Štai Mindaugas Klusas delfyje.lt: „Paskutiniais gyvenimo metais J. Baltušis nelengvai ir gal kiek neadekvačiai pergyveno politines permainas, Lietuvos nepriklausomybės siekius. Ištikimi jo skaitytojai masiškai atsisakė rašytojo knygų, siuntė į namus ir Rašytojų sąjungą, net degino.“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)