(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-06-21

(869) Visiškai tarp kitko: lyg ir apie knygas

ai buvo Maironio ar Donelaičio metai, ką nors apie juos ar jųjų kūrybą subaksnodavau.
Šie – bibliotekų metai, o nieko apie knygas (kaipo tokias).
Ir nėr prasmės apie jas ko nors tokio prigalvot; skaitai, ir tiek.
O kam to reikia? – kaip dabar mėgstama klaust. – Nereikia, tik galima.
Nes, drįsčiau tart, padeda lavint vaizduotę (gal kas pridurtų – vienintelį dalyką, kuris gali padaryt žmogų laimingą).
— vaizduotę stimuliuojanti medžiaga — — Nacionalizuotam Renavo dvare 1940-ais rudeniop buvo apgyvendinti raudonarmiečiai. Dalis gausios baronų Rönnių sukauptos bibliotekos (daugiausia mokslo knygos užsienio kalbom) sudėta į tris spintas ir užantspauduota (Kauno valstybinis [iki 08-01 vadintas Vytauto Didžiojo] kultūros muziejus vertingiausias atsirinko), o kitos šiaip likusios. Vygintas Bronius Pšibilskis nenurodydamas šaltinio yra rašęs, esą dvaro bibliotekos „senųjų knygų odinius apdarus raudonarmiečiai naudojo batų padams, o knygas skandino upėje“ (Iš Lietuvos XX a. kultūros istorijos, 1997, p. 127). – Kad odiniai knygų viršeliai visai tinka vietoj prakiurusių batpadžių, čia lyg ir nieko tokio, bet va su tuo skandinimu Varduvoj įdomiau – apie tokį būdą atsikratyt knygų neteko girdėti; nors gal viskas labai paprasta: kad neliktų „įkalčių“, švyst knygą be viršelių upėn – ir srovė nusineša, tik skandinimu vargu ar toks veiksmas vadintinas. (Stipri scena būtų kokiam vaidybiniam filme apie pirmąjį sovietmetį.)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)