(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-06-12

(866) Iš popieryno, xxx: apie Dominyką Urbą

Praeitam įraše paminėjau vertėją ir redaktorių Dominyką Urbą. Prisiminiau, kad seniai seniai esu surašęs tokią šiek tiek salstelėjusią impresiją po vieno renginio, išspaudinta buvo Šiaurės Atėnuos (1993-05-14, p. 2, parašas: Paulius Tolvaiša):
Gražus gražaus žmogaus gyvenimas
Dominykui Urbui – tik 85-eri

– Kažkada, kai eilinį kartą mudu su Jurgiu Tornau „garbino“ Kultūros ministerijos kolegijoje, – susirinkus į Rašytojų Sąjungą gegužės 5-ąją pagerbti vertėjo ir redaktoriaus Dominyko Urbo bei jo gražių metų prisiminė „Vagos“ direktorius Jonas Čekys, – viena tos kolegijos dalyvė pasakė: „Ką čia mes prie Tornau ir Čekio kimbam, juk ne jie valdo leidyklą. Leidyklą valdo Urbas, Urbienė, Urbučiukai ir kiti.“ Tada, žinoma, norėjo mus labai įžeisti, bet kai dabar pagalvoju, tai iš tiesų ta įtaka p. Dominyko Urbo mūsų „Vagos“ gyvenime buvo nepaprastai didelė. Tokie žmonės, kaip Dominykas Urbas, Aleksandras Žirgulys, Vytautas Petrauskas, mūsų leidyklos neramioji dvasia Jonas Petronis, išmokė mus suprasti, įvertinti ir gerbti leidyklos darbą, tie žmonės formavo gražų „Vagos“ leidyklos veidą.
     Visų tąvakar sveikinusių Dominyką Urbą kalbose girdėjos ne tik pagarbos, padėkos, bet ir nostalgijos gaidelė. Ir vyriausiojo redaktoriaus Jurgio Tornau šnekoj apie devintos valandos „rarotus“, kur p. Urbo žodis buvęs sprendžiamas; ir „dėdės Urbo darželio“ auklėtinių Eugenijos Stravinskienės, Vytauto Visocko, Stasio Sabonio prisiminimuose, kaip jie buvę mokomi darbo, sąžiningumo, gerbti šventą autoriaus valią, kaip dėdė Urbas skatinęs mokytis kalbų, už ką direktorius pridėdavęs penketą rublių prie honoraro; kaip telkdavę talką vieno vienintelio žodžio ieškodami...
     Ir vis išsprūsdavo „būti“ būtasis laikas, primenąs einantį ar bėgantį laiką. Žmogaus praeinamumą ir jo darbų liekamą vertę. (Šiam rašinėly tyčia nedėjau to buv.) Dostojevskis, Tolstojus, Šolom Aleichemas, Maupassant, Upytis, Rabelais, Hesse ir t.t., Dominyko Urbo prašnekinti lietuviškai, yra esamasis ir būsimasis laikas. Kaip ir perduota mokiniams patirtis.
     Kai pagalvoji, ar ne vertėjo darbas bus buvęs pats prasmingasis per tą Lietuvos priklausomybės pusamžį? Tiesa, tarkim, Dievo negalėjai rašyt, kaip autorius, didžiąja, bet ar tai ne mažesnė nuodėmė, negu kad dabar buv. didieji ateizmo šulai ir mietai Jo vardą tampo po pakampes? Tiesa, negalėjai imtis verst ko tik panorėjęs, bet, žiūrėk, kai jau galima, ar ne prie prastesniųjų dažnai palinkstama? Ir dar vienas dalykas, kurs lenda į akis: to laiko nemažos dalies vertimų (Dominyko Urbo, Vytauto Petrausko) kalba visa galva ar net dviem tikresnė, gyvesnė, įdomesnė nei devynių dešimtadalių originaliųjų opusų. Ar ne vertėjai uoliau ir sumaniau rinko ir krovė kalbos turtus ateičiai?
     – Dominykas Urbas niekada niekam nesilankstė, nesispraudė į jokią partiją. Jis dirbo tiek, kiek galėjo, Lietuvos labui, – baigdamas savo žodį pasakė Jurgis Tornau.
     Šio rašinėlio pabaiga bus (teatleidžia skaitytojas) gal ir per daug atvira: žvelgiau į žilagalvius besišypsančius Ameliją ir Dominyką Urbus su toookiu pavydu, kad net išdrįstu prisipažint.
Po trejeto metų anam rašinėly minėtas buv. „Vagos“ direktorius Jonas Čekys rašydamas in memoriam (Šiaurės Atėnai, 1996-08-24, p. 2) užfiksavo ir tokį epizodą:
Velionis Dominykas Urbas kaip vertėjas turėjo galimybę pasirinkti iš autorių ir kūrinių, tačiau dirbdamas leidyklos redaktoriumi ne visuomet gali pasirinkti. Autoriai dažniausiai patys stengdavosi prisikalbinti išmaningesnį, labiau patyrusį redaktorių. Keblioje padėtyje atsidūrė velionis, apsiėmęs redaguoti A. Gudaičio-Guzevičiaus sunkiasvorį, daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių dviejų tomų romaną „Sąmokslas“. Užeidavo jis pas mane pasiguosti.
     – Neduok tu sviete tokį autorių! Aš viską šiaip taip surikiuoju, sužymiu, dėl visko susitariam, su visais mano pasiūlymais sutinka ir išsineša rankraštį taisyti. O kai po trejeto savaičių grąžina rankraštį, vėl viskas sumaišyta, suvelta, sumakaluota, ištisi skyriai perkelti iš vidurio į pradžią. Man vėl viską reikia pradėti iš naujo.
     Užjaučiau redaktorių, nes analogiškoje situacijoje pats buvau atsidūręs, kai buvau autoriaus priprašytas „paskaityti ir savo pastabas pasakyti“ dėl šios „istorinės epopėjos“. Tik jau grįžti prie šio kūrinio aš neprivalėjau.
     Užeidavo pas mane visokių piktų įtarimų apniktas ir suirzęs autorius.
     – Nežinau, kur jis mane vis suka, kreipia. Tai čia neįtikinama, tai čia nereikalinga arba neatitinka istorinės tiesos, įtartini jo patarinėjimai...
     Kai neiškentęs autoriui pasiūliau susirasti kitą redaktorių, nes neįmanomas bendras darbas, kai redaktorius visą laiką įtarinėjamas, staiga autorius atlyžta:
     – Tik jau neatženyk manęs nuo Urbo. Geresnio už jį nesurasiu.
Nuo to laiko prisiminus Dominyką Urbą ir šis epizodas vis iššoka atminty.
Tie pokalbiai turėjo vykt apie 1963-ius (Sąmokslas išėjo 1964 ir 1965 metais). Vargu ar vertėtų svarstyt, suvokė ar nesuvokė Urbas, ko vertas tas Gudaičio-Guzevičiaus atsiprašant opus magnum. Bet vis tiek iš šūdo stengės padaryt bent jau kokį pusgrūdį. Ir kažkaip susisiejo: iš atsiminimų sprendžiant, kai kurie tremtiniai irgi nemokėjo dirbt priverčiamųjų darbų šiaip, atbulom rankom; kad ir ką darytum, daryk gerai. — Nieko tokio nenoriu pasakyt, tik šiaip pasvarstymas.

2 komentarai:

  1. O koks motyvas buvo pasirašinėti slapyvardžiu?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gasiliūnas dirbo „Vagos“ leidykloj, o Šiaurės Atėnų redakcijoj jojo antrininkas P.T. Nežinau, kaip įvardint motyvą – tiesiog: kitas darbas – kitas vardas.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)