(668) Pakeliui namo, ix: prisiminiau Joną Usačiovą

prie Tuskulėnų rimties parko stotelės, 2014-10-06

T-19 vartinėdamas Metus, 2011-ų balandžio numerį; tiksliau, užkliuvęs už Donato Petrošiaus (atsakymų į žurnalo anketą) pastraipos su ironijos atspalviu:

Maištauti vertėtų nebent prieš tuos rašytojus, kurie žiloje senovėje įstojo į Rašytojų sąjungą ir nustojo rašyti. Ne tik literatūrą apleido, bet apskritai pasitraukė į šešėlį. Jei paskaičiuotume, labai gausi turėtų būti ta J.D. Salingerio kelią pasirinkusių rašytojų brolija. Ar kas bandė skaičiuoti, kiek tokių RS sąvaduose? Argi nesmalsu, ką jie rezga? Gal, susipažinus su jų veikla, prieš juos ir verta būtų maištauti? (p. 107)

Atsimenu, 2001-ais, kai visai atsitiktinai atsidūriau radijuj (vietoj pensijon išėjusio Valentino Strazdelio, rengdavusio „Literatūros akiračius“), pirmas darbas buvo sumedžiot kiekvieno rašytojų suvažiavimo proga išleidžiamą brošiūrą, kurioj yra visų sąjungos narių sąrašas (su adresais, telefonais). – Sumedžiojau; regis, Janina R. padovanojo.
Tą brošiūrą skaitydamas suklusau: pasirodo, nepriklausomos Lietuvos Respublikos Rašytojų sąjungai priklauso ir Jonas Usačiovas, prozininkas/prosewriter, gyvenantis Sausio 13-osios gatvėj. Tas autorius, apie kurį tekalbėjo per paskaitas VU (1982-ais ar 1983-iais?) Liudvika Lisenkaitė – lietuviškojo soc. realizmo dėstytoja; – 1956-ais išėjo romanas Nemunas laužia ledus. Pirmas ir paskutinis kūrinys; 1956-ais J.U. buvo priimtas rašytojų sąjungon; po to – nieko.
Vis pagalvodavau: ar dar gyvas? Kartkartėm kai kurių rašytojų sąjungos narių paklausdavau: ar jūs ką nors apie J.U. esat girdėję; tebegyvas? – Atsakymas: Deja [etc.] – Žmogus tebebuvo gyvas, mirė 2013-11-20; in memoriam = cv tepaskelbė Nemunas (2013, nr. 41, p. 23), LM – tik užuojautas (kiek prisimenu).
O aš už Jono Usačiovo buvau užkibęs.
Kalbindamas radijui Alfonsą Bieliauską ir Jurgį Tornau, ėmiau ir paklausiau apie jį.
Iš pokalbio su Jurgiu Tornau (2004-ų rugpjūtį; J.T. mirė 2005-11-20):

– Dar apie vieną rašytoją norėčiau Jūsų užklaust. Dabar Lietuvos rašytojų sąjungai priklauso Jonas Usačiovas su vienintele knyga, tai yra 1956-ais išėjusiu romanu Nemunas laužia ledus. Kai kalbėjau su Alfonsu Bieliausku, jis užsiminė, kad jeigu ne Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau, tai vargu ar būtų pasirodęs ir tas vienintelis. Ar tiesa, kad jūs esat, na, stiprokai pridėjęs ranką prie to romano?
– Tiesa. Matot, kas buvo: jis kai atnešė tą rankraštį, buvo, žinoma, nesutvarkytas, bet atskiri epizodai labai gyvi, padaryti taip gyvenimiškai, bet nesijungė, tai reikėjo kam nors sujungti. Nenorėjau, kad kas nors iš rašytojų prirašytų savo, galvojau, tegu jis būna. O jis draugas to nepaisė, per vieną suvažiavimą dėkojo Tornau, kad jam padedu, o aš kaip tik norėjau, kad jam būtų, tegu būna, tegu išeina. Bet paskui jis ėjo ne pirmyn, o atgal, mes laukėm, kad augtų žmogus. Gal neteisūs buvom, nežinau, bet šiaip norėjosi, kad tai būtų jo romanas, kad jis atsispirtų ir dar parašytų, gali dar redaktorius šį tą pataisyt, norint galima padėti žmogui, bet reik dirbti pačiam, o kai nori gatavą gauti, tai visai kitas dalykas. 

Ar užtenka dviejų paliudijimų, kad būtų galima enciklopedijose prie Jono Usačiovo parašyt:
1956-ais išėjo romanas Nemunas laužia ledus (bendraautoriai Jonas Usačiovas ir Jurgis Tornau)?