(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-10-26

(671) Iš popieryno, xxi: pastabos 1992-ų pradžios tekstų paraštėse

Buvo metas, kai —vg— rašinėdavo tekstus, reaguodamas į esamąjį laiką. Ir kur dėsies, jei, nors ir puse galvos, dirbi laikrašty.
Šiaurės Atėnuos 1992-02-07 buvo paskelbta „Redaktoriaus skiltis“ (p. 2, parašas: Juozas Tiškus; senelis – Juozas Tiškauskas [1900–1983]):
Pastabos paraštėse 
1
Vis nesiliauja (ir dar, matyt, ilgai nesiliaus) ginčai dėl pastarųjų penkiasdešimties mūsų gyvenimo metų vertinimo. Kas „daugiau davė“ Lietuvai – aktyvioji ar pasyvioji rezistencija? Bene paskutinis toks bandymas – Liudo Truskos straipsnis „Garbė ir gyvastis“ 1992-01-18 Literatūroje ir mene, kuriame polemizuojama su Algirdu Patacku, pareiškusiu, jog „kompromisai davė daugiau žalos negu naudos“. Truska baigia tokiu sakiniu: „Lenkiant galvą prieš mūsų disidentų idealizmą, pasišventimą Lietuvai, savęs išsižadėjimą, reikia konstatuoti, jog tautą išlaikė ir pažadino ne tiek jie, kiek kompromisais susitepę rašytojai ir žurnalistai, menininkai ir mokslininkai“ (išskirta mano). Žodžiu, mažiau – daugiau.
Bet ar iš esmės tinka, kalbant apie šitokius dalykus, „svarstyti“? Tai yra, ant vienos lėkštelės dėti vienų nuopelnus, o ant antros – kitų, ir žvelgti į rodyklę. O gal – vis dėlto – užtektų įvardinti nuopelnus (bei ne-nuopelnus) ir vienų, ir kitų? Ir nesiimt sverti, kurie „sunkesni“?
Kuriuo keliu eiti, – kiekvienas pasirenka pats. Buvo Justino Marcinkevičiaus kelias, buvo LKB kronikos leidėjų kelias. Kas ką galėjo, pajėgė, tas tą darė. Vieniems dabar atrodo, kad teisingesnis ir reikalingesnis buvo pirmasis, kitiems – kad antrasis kelias. Tad ar yra prasmės bandyt įrodinėti, jog aš teisus, o tu klysti? Gal neatimkim darbo iš Aukščiausiojo. Net ir jam turbūt sunku.

2
Beveik prie to paties – įvairiai argumentuojami reikalavimai, prašymai, siūlymai etc. atlikti viešą atgailą.
Ar neparyškintų šito dalyko Levo Karsavino 1952-ais Abezės lageryje užrašytos mintys?
Žodis „atgaila“ yra netikslus graikiško žodžio „metánoia“ vertimas. Tas žodis tiksliau išverstas reikštų – protausenos pakeitimas. [...] Kadangi atgaila – tai savo kaltės ir atsakomybės įsisąmoninimas, ji įeina į protausenos pakeitimo sąvoką kaip jos dalinė reikšmė. Mūsų laikai reikalauja, kad krikščionybės idėja būtų iš naujo suvokta. Todėl vėl aktuali tapo pirminė Evangelijos žodžio reikšmė: pakeiskite protauseną.
[...] Pakeisti protauseną – tai pirmiausia tiesiogiai perprasminti savo gyvenimo turinį. [...] Tačiau sakyti, kad pakeisti protauseną lengva, reikštų klaidinti. Protausenos pakeitimas – procesas. Tą kelią surasti nesunku – reikia žengti tik vieną žingsnį, bet jis pats – visas gyvenimas.
Gal neprošal visiems apie tokią metánoia pagalvoti? Pirmučiausia apie savo „atgailą“, t.y. savo gyvenimo įprasminimą? Nebent kai kas jaučiasi esąs daugiau negu žmogus. Aišku, tai kiekvieno asmeninis reikalas. 
3
Paskutiniam Metų numery – Julijos Maceinienės dienoraštis, paskutiniam Nemuno numery – Anastazijos Konaverskytės-Sučylienės „Iš mirtininkės užrašų“, paskutiniam Literatūros ir meno numery – Stasio Pilkos atsiminimai apie Vienuolį ir Antano Gustaičio apie patį Pilką [šitą publikaciją aš parengiau]. Tai tik iš periodikos ir tik pačios paskutinės publikacijos. Gal kam ir nusibodo tie atsiminimai, jau pro gerklę lenda. O su tais, kurie skaito ir šitokio pobūdžio publikacijas, drįsčiau pasidalint viena kita mintim.
Tokie dalykai, manyčiau, ne tik laiko ir likimų liudytojai, ne tik „įdomybės“, bet ir (ar ne svarbiausia?) patys gerieji pagalbininkai, ropščiantis iš depersonalizuotos istorijos sampratos. Antra vertus, padedantys mums patiems sugrįžti istorijon, įgalinantys suvokti, kad mūsų gyvenimas vis dėlto yra tąsa, kad kultūroje „progresas“ iš esmės neįmanomas. Pagaliau – paskata įveikti savąjį kultūrinio (ir egzistencinio) nepilnavertiškumo kompleksą, išdidžiai pakelti galvą, aišku, neišleidžiant iš akių šiandienybės – kad vėl netektų nuleisti.
Paklausiau savęs: ar vertinimo kriterijai per porą dešimtmečių pakito? Atsakiau: ne. – Gal didžiuotis reiktų? :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)